Asmenybės
12 04. Pabūkime kartu
Birutė Silevičienė
Šiuo mielu kvietimu, mokytoja Onutė Bartulytė, kviečia pabūti kartu tamsų, šaltą rudens vakarą su jos eilėraščių knyga.
Mokytoja gyvenime yra labai kukli, miela, nuoširdi ir gera. Daug metų atiduota Troškūnų (Anykščių raj.) vidurinėje mokykloje mokant gimtosios kalbos moksleivius. Ji buvo ir yra labai pareiginga ir reikli sau, ir moksleiviams, kuriems teko dėstyti lietuvių kalbą. Visada padedanti žmonėms, bendraujanti ir suprantanti tiek suaugusius, tiek vaikus.
Ilgai tylėjusi – garbi mokytoja – atskleidė savo pomėgį rašyti eilėraščius, kai jų prisirinko gana daug.
Ji nutarė paruošti knygą savo artimiems giminaičiams. Mokytojai talkino Miežiškių miestelio vyresn. bibliotekininkė Violeta Karklytė, o vyr. bibliotekininkė Andželika Švaikauskienė padovanojo iliustracijas.
Man didžiulė garbė, kad mokytoja Onutė Bartulytė mane vedė literatūros keliu vidurinėje mokykloje ir teko nemažai bendrauti, kai iš Kauno (kur mokiausi) ar Vilniaus parvažiuodavau pas Mamytę. Ji niekada nepamiršta ir dabar. O kai mane aplankė mokytojos knyga, labai apsidžiaugiau ir su meile ir nuoširdumu ją skaitau, gėriuosi.
Tai mūsų tautos istorijos atgarsiai, gamtos vaizdai, tikėjimas ateitimi sudėta į knygą.
Iš visos širdies linkėčiau mokytojai išleisti knygą didesniu tiražu, kad galėtų ją įsigyti visuomenė, mokyklos, draugai bei buvę moksleiviai.
Ačiū, Jums mokytoja, už tą dovaną. Geriausios sveikatos ir kūrybos Jums!
Nepamiršim
Kūrėme visi valstybę,
Ne kariuomenė – minia.
Juosė rankom susikibę
Ją gyvąja grandine.
Pasišventėlių daugybė
Širdimi, maldom, daina
Su vardu jos kaip vertybe
Ėjo, šūkiais nešina,
Trispalve visi mosavo.
Kvietė keltis ir kovot –
Tuos, kurie už tautą savo
Nebijos padėt galvos.
Vis dėlto aukų reikėjo...
Joms – didžiausia pagarba.
Laisvės saulė užtekėjo –
Tai kovos prasmė, svarba.
Minim vyrus ir merginą...
Jų žūtis – širdies žaizda.
Tų, kurie Tėvynę gina,
Nepamirštam niekada.
2009 m.
Ar išsivaikščios?
Kaip manot? Veikia
to žmogaus galva,
jei teigia:
išsivaikščios Lietuva?
Nejaugi tokią šalį
piktos jėgos pražudys,
kai ji žemėlapy – širdis?!
Kiek bandė įkąsti,
mums laisvę prarasti
linkėjo dažnai.
Į laisvę galėjo atvesti
Tėvynės kariai – milžinai.
Ilgai širdyse jie gyvi.
Už laisvę kovoję,
išvengę pavojų,
drąsos daug sukaupę savy,
Jie turtų didžių neturėjo.
Gyvybė jų buvo auka.
Už Lietuvą kautis išėjo,
supratę: ją gint – pareiga.
Nejaugi sunyko jų ainiai,
nebrangūs gimti jiems namai,
laukai ir upeliai, šilainiai,
kitur, kad gyventų ramiai?
2010 m.
Sapnavau
Sapnavau, kad basa į minią einu.
Sapne kaip gyvenime visi mane uja
už tai, kad negavo brangių dovanų,
kad svetimos vištos, katės po daržą zują,
kad... rašyt tave, eilėrašti, drįstu,
nors esi vienintelis draugas, pašnekovas...
Taip, gana dažnai mes esame kartu.
... Iš kur toks sapnas? Pavasario naktis. Kovas.
Turėtų lankyti vien šviesūs sapnai.
... Skubu, velkuosi suknia, bet ... šonas nutįsęs.
Blogai. Vėliavą nešant su kaspinais,
pakėlus rankas, jisai iš tolo matysis.
...Procesija ta nugiedos be manęs...
ne pirmą kartą būsiu nustumta į šalį.
taip įvyks per atlaidus, per Sekmines...
Stebėsiu nuošaliam atsistojus kampely...
Kaip gerai! Iš sapno namie pabudau,
nereikės, ką sakyt pavėlavus, galvoti.
Kaip ir visi, savo likimą valdau,
už savo vietą žemėj turėčiau kovoti.
Narkomanė
Pasėdavau aguonų kai kada.
Nedaug, tik truputėlį, trupučiuką.
Iš jų, žinau, nedidelė nauda,
nors tinka prie pyrago ir kūčiukų.
Žiūriu galvutėse yra skylių.
Iš kur? Kodėl? – ėmiau stebėt, svarstyti.
manau, vagies nutvert negaliu,
Tad sėdau su knyga darže skaityti.
Po keletos minučių išgirdau –
čia pat sausi aguonų lapai šnara.
Zylutę sujudėjus nubaidau
ir aišku – ji tas skylutes padaro.
Ir vėl ji čia. Nebijo nei žmogaus,
ir vėl aguonų tykoti sumanė.
Gal prisiles, o gal tik paragaus...
Nejau tokia maža – jau narkomanė?
2011 m.
