Asmenybės
11 16. M. Gorbačiovas naujoje knygoje rašo apie didžiausias savo klaidas, meilę žmonai ir pliekia B. Jelciną
Jonas Matusevičius
Michailas Gorbačiovas antradienį Maskvoje pristatė naują savo knygą, kurioje pasakoja apie didžiausias savo klaidas, meilę savo žmonai Raisai ir negailestingai pliekia savo įpėdinį Borisą Jelciną, rašo "welt.de".
Žmonės grūdosi viename Maskvos knygyne, kad gautų M. Gorbačiovo autografą. "Aš pasirašinėsiu knygas, kol jūs visi pavargsite", - juokėsi paskutinysis Sovietų Sąjungos vadovas. 81 metų M. Gorbačiovas nevengė papokštauti ir apie savo amžių: "Aš kviečiu draugus į savo 90-ąjį gimtadienį. Tai įžūlu, ar ne?" Jis pabrėžė ir toliau dirbsiąs ir rašysiąs.
Tačiau M. Gorbačiovas prisipažino, kad pastarieji metai jam nebuvo lengvi. "Per praėjusius penkerius metus man atliktos keturios operacijos. Aš labai sirgau. Paskutiniuosius pusantrų metų aš beveik visą laiką pragulėjau ligoninėje. Aš praktiškai mokiausi iš naujo vaikščioti", - sakė jis.
M. Gorbačiovas pasakojo naująją savo knygą "Vienas su savimi" perrašęs kelis kartus. Rašyti jis ėmėsi po savo žmonos Raisos mirties 1999-aisiais. Dešimtajame dešimtmetyje ji labai kentėjo dėl kritikos savo vyrui ir jo "perestroikai" ir svarstė pati rašyti knygą. Po jos mirties M. Gorbačiovas tarp popierių rado knygos planą. Tada jis ir nusprendęs pats aprašyti savo asmeninius išgyvenimus,
Įvade M. Gorbačiovas kalba apie savo vienatvę po Raisos mirties ir kaltės jausmą, kad negalėjo užkirsti jai kelio. Politiniai dešimtojo dešimtmečio įvykiai neigiamai paveikė Raisos Gorbačiovos sveikatą. Per 1991-ųjų pučą ji patyrė mikroinsultą, ir vėliau jos sveikata vis blogėjo.
"Knyga tapo labai asmeniška", - sakė laikraščio "Novaja Gazeta" vyriausiasis redaktorius, padėjęs M. Gorbačiovui rašyti. Politikas, kuris Vakaruose buvo garbinamas, o Rusijoje - daugelio nekenčiamas, naujoje knygoje parodo savo žmogiškąją pusę. Jis pasakoja apie savo šeimą, pavyzdžiui, senelius, kurie tapo Stalino režimo aukomis, ir apie savo vaikystę karo metais.
Jis aprašo savo karjerą Komunistų partijoje ir tai, kaip jam kilo demokratijos ir "glasnost" idėjos.
"Aš esu įsitikinęs, kad demokratinės reformos, kurios prasidėjo 1985 metų vasarą, istoriniu požiūriu buvo teisingos", - teigia M. Gorbačiovas savo knygoje. Dabar jis apgailestauja pirmiausiai todėl, kad šios teisingos idėjos nebuvo iki galo įgyvendintos.
"Aš vis dar apgailestauju, kad man nepavyko į gerą uostą nukreipti laivo, prie kurio vairo aš stovėjau, - rašoma knygoje. - Mes laiku nereformavome Sovietų Sąjungos. Mes nepavertėme Komunistų partijos šiuolaikine demokratiška partija. Tai buvo didžiausios klaidos".
M. Gorbačiovas knygoje kritikuoja pirmąjį Rusijos prezidentą Borisą Jelciną už tai, kad po "perestroikos" buvo įteisintas "asmeninės valdžios ir šeimos valdžios režimas", už neapgalvotą privatizaciją, kuri skatino socialinę nelygybę, už Čečėnijos karą ir veiksmus prieš parlamentą 1993-iaisiais. Dešimtojo dešimtmečio elitui esą tenka atsakomybė už tai, kad buvo diskredituotos sąvokos "demokratija" ir "reformos". M. Gorbačiovas kritikuoja ir Vakarų politikus, kad jie, nepaisydami B. Jelcino politikos daromos žalos, rėmė jo kursą.
Didžiausiu "perestroikos" laimėjimu M. Gorbačiovas laiko pilietinės visuomenės pabudimą. "Kelio atgal nėra. Pirmiausiai jauni žmonės daugiau nesitaikys su senuoju gyvenimu", - kalbėjo jis antradienį.
Po žiemą vykusių pilietinių protestų M. Gorbačiovas ragino Vladimirą Putiną nekelti savo kandidatūros prezidento rinkimuose ir trauktis iš politikos. Tiesa, antradienį pristatydamas knygą, jis tiesiogiai nekritikavo dabartinės politinės sistemos, tačiau prisiminė V. Putino jam taikytus žodžius, kad jis geriau turėtų palaikyti liežuvį už dantų.
Rusijoje M. Gorbačiovas vis dar daugelio kritikuojamas dėl Sovietų Sąjungos žlugimo. Vyriausybei ištikima organizacija "Rusijos piliečių profsąjunga" siekia, kad jis būtų teisiamas dėl tėvynės išdavimo. Knygoje M. Gorbačiovas dėl "Sovietų Sąjungos sunaikinimo" pirmiausiai kaltina B. Jelciną.
M. Gorbačiovas taip pat kritikuojamas dėl smurtinio masinių demonstracijų numalšinimo Tbilisyje, Vilniuje ir Baku 1991 metais. Savo memuaruose jis atsako, kad šie tragiški įvykiai "buvo išnaudoti politiniams tikslams".
