Asmenybės
12 28. Nuo metų aukštumų
Prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Šv. Kalėdų žvaigždė dangaus skliaute įspindo – tarsi kelią mums rodydama: dabar, žemėje ir Amžinybėn. Koks mažas prieš Visatą kambarėlis, kuriame žmogus prie darbo stalo mąsto apie dabartį, ateitį. Kompozitorius Vytautas Laurušas, nugyvenęs aštuonis dešimtmečius, šiandien narsto interneto puslapiuose. Gyvybingos dvasios, gebantis ir pokštauti, ir purkštauti, vis nerimstantis. Tai kas, kad mažiau kilometrų kojomis apsuka ar bičiulių šurmuliuose yra retesnis svečias. Tačiau vidinis polėkis gyvastingas. Juk tiek pasikeitusio gyvenimo klausimų šiandien lieka neatsakytų. Jam gyvenime teko ne tik kurti, bet ir vadovauti Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui. Scenos šviesą išvydo daug lietuvių kompozitorių kūrinių, pasirodė daug gabių jaunų atlikėjų. Teatro vadovas manė, kad išvesti į sceną jaunus ir daug žadančius savo krašto jaunuolius – jo pareiga prieš tautą, save. Pastatė naujus, moderinius teatro rūmus.
Vytautas-statytojas, vadindavo. Sukūrė muzikus ir aktorius ruošiančios aukštosios mokyklos – dabar Lietuvos muzikos akademijos, rekonstrukcijos, naujų rūmų projekto įgyvendinimo galimybes. Puikus buvo rektorius: dalykiškas, geranoriškas, nesiveliantis į vietines menininkų intrigas. Tuometė konservatorija ūkiškai buvo sutvarkyta, sukomplektuotas puikus dėstytojų, profesorių kolektyvas. Auditorijose atsirado naujų instrumentų. Sąjūdžio metais atrėmė įvairias provokacijas: atkakliai, kartais su šypsena, pasiaukojančiai.
Nežinau ar teisi sakydama, kad puoselėdamas kompozitorių bendrijos gyvenimą V. Laurušas nuveikė daugiausiai. Apsidairykime: Žvėryno rajone pastatė kompozitoriams gyvenamuosius namus. Atvažiavusieji iš svečių šalių žavisi Lietuvos kompozitorių sąjungos namais. Juk čia kūrėjas gali įrašyti kūrinį, repetuoti, pabendrauti su kolegomis, surengti naujų kūrinių perklausas, pasidžiaugti susitikimais su kitų šalių kūrėjais, surengti konferencijas. Kiek veiklos! O kur dar Druskininkuose pastatyti kūrybos namai, kuriuose galima ir kurti, ir ilsėtis, ir pasigydyti...
A. Baranausko posmo eilutės po liežuviu pinasi : „... tik kelios pušelės apykreivės liko...“. Yra ir kompozitoriai, ir jų kūrybinė sąjunga. Tačiau pasikeitė gyvenimo tempai, vertybiniai kriterijai. Nebe taip tapo matomas žmogus. Išaugo nauja karta, kuriai kartais stinga ir nuoširdumo, ir dėmesingumo, ir pagarbos vyresniems kolegoms.
V. Laurušui menasi tas dėmesys, kurį jis juto būdamas jaunuoliu. Jo gabumus, gebėjimus siekti tikslo, pirmuosius kūrybinius bandymus matė vyresnieji. Pastebėjo ir skatino mokytis, kurti. Šiandien kūrybinio žmogaus problemos tarsi nutolo iš valstybės matymo horizontų, iš egzistuojančių institucijų, finansinius resursus valdančių valdininkų. Niekas šiandien negali pasakyti, kaip gyvena tie autoriai, kurių dėmesio centre muzika chorams, vaikams, kaimo kapeloms. O gal jau tokios muzikos nebereikia? Užtenka primityvių popsiukų, ne ką išradingiau kompeliuojančių eurovizinę muziką mėgėjų dainininkų. Niekada dar Lietuvoje meniškumo kriterijumi nebuvo tralivali. Nuo Nepriklausomybės laikų viešoji visuomenės nuomonė orientavosi į Vakarų Europos aukštosios kultūros madomis sekančius menininkus. Šiandien – į pasilinksminimų lakštutes ir karvelėlius. „Elitu“ pradėti vadinti ne ryškiausi savo profesijose žmonės, bet žurnalėliuose, vakarėliuose pasirodančios menkavertės, bet pinigingos panelės ir kavalieriai. Negi į juos ir turi lygiuotis jaunimas?
V. Laurušas labai sielojasi, kad mažai kompozitoriai mažai bendrauja su plačiąja klausytojų auditorija. Nežino kuo gyvena kaimas, periferija, mokyklos. O ar apie tai kas nors rašo? Niekas. Jei nenušovė, nepakorė – argi įdomu? Mokykloje vaikai, mokytojai nutarė nubausti pamokas trukdančius, patyčias organizuojančius savo bendraklasius. Tačiau mokinių sugalvotos bausmės buvo tokios piktos, žiaurios, negailestingos, kad mokytojos ir tėvai konstatavo: vaikai tapo žiaurūs. O tai – visuomenės tendencija. Tai kodėl suaugęs kritikas ar kolega negali pabjauroti kolegos? Kas pasakė, kad šį vyresnį kompozitorių kolegą reikia gerbti dar ir už jo pedagoginę toleranciją, organizacinę išmintį, profesinį kritiškumą, talentą, kompetenciją? Paskaitykite kadaise daugybę dešimtmečių šviesą nešusį leidinį „Literatūra ir menas“. Nebuvo inteligento, kuris jo nebūtų skaitęs, net komplektavęs. Ar šiandien jis atspindi Lietuvos kultūros tebdencijas? Ar gali jame autoriai paskaityti kolegų, kritikų analitinius pamąstymus apie naujus kūrinius, Lietuvos atlikėjų pasirodymus pasaulyje, naujus kompozitorių darbus pasaulio muzikos kontekste? Tikrai ne. Gaila, kad ateities kultūros istorikams bus nepaprastai sunku įvertinti mūsų laiką ir jame kūrusius žmones: nebus šaltinių.
O kalbėti yra apie ką. Štai V. Laurušo kūriniai įrašomi kompaktinėse plokštelėse, kurios sklinda Europos rinkoje. Viena garsiausių ir seniausių – Schott – muzikos leidykla jau globoja kompozitorių ne tik leisdama kūrinių partitūras, bet ir minėdama tarp pačių ryškiausių savo autorių.
Muzikos leidėjas Peteris Hanser-Strecken, liepos mėnesį pažymėdamas savo 70-metį, dėkoja Schott‘o leidyklai, kuri suteikė jam galimybę būti puikios muzikos apsuptyje. Išvardina labiausiai jo vertinamus kompozitorius, kurie pateikiami įspūdingu sąrašu: nuo J. Haydno, P. Čaikovskio, R. Strausso, F. Listo, G. Malerio iki XX a. žvaigždžių. Tarp jų ir vienas lietuvis –Vytautas Laurušas.
Kasmet vykstantis Usedomo festivalis Vokietijojeį salą sukviečia daugybę klausytojų. Paskutiniajame atidarymo koncerte rugsėjo 24 d. V. Laurušo „Psalmių simfoniją“ atliko Davido Geringo diriguojamas Šv. Kristofono kamerinis orkestras. Puikūs buvo atsiliepimai. Kaip ir apie ne vieną kitą kūrinį. „Kaip stiklo karoliukų flažoletų skambesį V. Laurušo kūrinyje „Discorso concitato“ pakeitė, atrodo, laukinis orkestro tutti, ir staiga – dviejų violončelių dramatinis pokalbis nurimo ir prasidėjo įspūdingos lyrinės akimirkos. Gyvybingą muziką kūrė puikus interpretatorius Davidas Geringas“, – muzikiniame laikraštyje „Neue Musikzeitschrift“ rašė muzikos apžvalgininkas Maxas Nyfeleris.
„Kai pirmą kartą išgirdau V. Laurušo kūrinį dviems altams „Concerto di corde“, buvau įkvėptas, norėjau imtis šio įspūdingo darbo ir parengti partitūrą dviems violončelėms. Šiame kūrinyje atsispindi įvairios kompozicinės technikos. Jau pirmoje dalyje abu instrumentai turi derinti įvairias technikas – aleatoriką, minimalizmą. Laisvas tonalinis mąstymas ir tradicinė forma, žavintis sodrus lyrinis dialogas. Ne tik emocijomis glaudžiai susijęs, kartais atrodantis nepriklausomas pokalbis auga, kyla dramatiška įtampa. Paskui ji rimsta antrojoje dalyje gražiame virtuoziniame blyksnyje“, – prisiminė tarptautinę šlovę pelnęs puikus Lietuvos ir Europos violončelininkas, dažnai paisrodantis ir dirigento vaidmenyje, su malonumu atliekantis V. Laurušo muziką, Davidas Geringas.
Manyčiau, kad V. Laurušo muzika priimtina plačiai auditorijai, nes jo kūrybos stimulai – gilių emocijų sangrūda. Gal stipri intuicija, dar gyvas meilės jausmas? Kompozitoriaus patiriamas gyvybingas kūrybinis polėkis tampa nuolatine veiklos paskata. Dar Tomas Akvinietis teigė, kad pati aukščiausia žmogaus veiklos forma yra rimtimi ir susikaupimu atsiskleidžiantis dvasinis gyvenimas. Meditacijoje prie natų popieriaus lapo jis daugiau nespraudžiamas į bukinančių leidimų ir draudimų paragrafų gniaužtus, geba patirti savastį ir vienovę su pasauliu. Tokia laisvo medituojančio žmogaus būsena matyt ir yra svarbiausia naujų idėjų provokacijų sąlyga, stimuliuoti dvasingumo proveržius. O autorius laisvai, pasitikėdamas savimi, visa tai įprasmina nepaprastai profesionaliai, gebėdamas justi solinių instrumentų, balso specifiką ir orkestro galias. Šiandien – tai ryškiausias orkestro koloristiką valdantis meistras Lietuvoje. Vidinė kultūra dvasios laisvę spalvina tolerancijos, humaniškumo, buvusio gyvenimo poetinio ilgesio spalvomis. Atmintis, patirties emocijos ir metaforiška jų raiška kuria humanistinį V. Laurušo muzikos pamatą.
„Aš niekada neturėjau tokio kūrybingo laikotarpį. Man atrodo, kad paskatino kažkurios jėgos, kuri diktuoja, ką turėčiau daryti, kokius instrumentus turėčiau pasirinkti", – sako kompozitorius Vytautas Laurušas, kurio gausūs ir įvairūs kūriniai pastarųjų kelerių metų kūryboje svyruoja nuo muzikos ansambliui, balsui, simfoniniam orkestrui („Maldų simfonija“, Simfonija X“, „Seven Images“ švedų atlikėjų ansambliui, kūriniai violončelei, klarnetui, balsui).
V. Laurušas nestigo kūrybinės energijos net tada, kai įvairūs organizaciniai rūpesčiai dažnai ribojo kūrybai skirtą laiką. Debiutavęs šešiasdešimtųjų viduryje, sėkmingai pabandęs kurti operą, ir šiandien užkrėstas daugelį metų šios idėjos puoselėjamas, Jis neatsiliko nuo laiko, sukūrė savo braižą, kuris skleidžiasi jausdamas vis gilesnę profesinę brandą.
Atgal
