Kultūra, menas
2024.10.23.PASIILGAU VĖJO VASARINIO...
Pastelės
Dailininkės Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės ilgas pasivaikščiojimas Nidos, Palangos ir Šventosios pajūriu
Brenda per kopas pušelės, užlaužusios šakas, tarytum rankas, primenančios Eglės seseris iš vaikystės pasakos, apgaubtas švelnaus liūdesio violeto... Tarp melsvų pušų raudonuoja pasimetęs kažkokio namo stogas, tarsi plakamas gamtos stichijos. Bėgantys kopų kauburiai, išmarginti šešėliais, lyg sidabrinės vėlės bėgtų tais kauburiais, kurie remiasi tiesiai į dangų. Ir čia sustoji: nebežinai, kur baigiasi jūra ir prasideda dangus. Tik vandens žalsvis išduoda šią paslaptį. Pajūryje dūsauja pustomas smėlis, o prie Didžiosios kopos, šie kuždesiai tarsi išsilieja į galingą adadžio... Susivėlusios purtomų karklų galvos dar labiau paryškina kopos didybę....
Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė
Tapybos paroda PASIILGAU VĖJO VASARINIO
Pasivaikščiojimas Nidos, Palangos ir Šventosios pajūriu
Pasukame link putotos jūros, kuri tarsi šiek tiek pasitraukia ir po paplūdimio saulės spindulių nuauksintą smėlį, pasipila minia žmonių: ir klausi savęs, iš kur atsirado ta atostogaujanti, nuobodžiaujanti minia, susisupusi į šiltus drabužius tarsi vengtų vasaros vėjo, kurio aš taip pasiilgau. Su manimi kopose tik paukščiai. Tai vienur, tai kitur nutupia pulkeliais... Pasiilgau vėjo šuorų, smėlio dūzgesio ir jūros purslų ant savo veido...
Rytiniai violetiniai rausvi šešėliai nulūžo už kopų keterų. Kartais neri į išsikraipiusius krūmus, lengvai plakamus balkšvų ašuočių liežuvių, ir geri vasaros žalią vyną, kuris, rodos, padeda pasislėpti nuo sudėtingos dabartinio pasaulio būties. Ir taip braidai su vasara po kopas, kol šėmi vakaro šešėliai ima lėtai laižyti kopų paslėpsnius, kviesdami naktį....
Dienai ištryškus, imi ir randi netyčia tokių lieknų pušelių guotą, jog, rodos, vėjas jas tyčia aplenkia, tik, retkarčiais, tarsi M.K. Čiurlionio slaptasis muzikantas, brūkšteli per stygas. Baltas takelis išves prie oranžu pasidabinusių pušų, kol išeisime į tamsos apsiaustą molą, ant kurio pilkai baltuoja vienišas paukštis. Kažin, jam nepabosta vienatvė? Ir neri vėl į tankmę, pagauna skaidrus liūdesys, ir norisi ne šnabždėti, norisi šaukti vėją, norisi ūžauti kartu ir bėgti pajūriu, kai bangos bučiuoja kojas..
Bet...ar reikia tos ramybės? Aš juk pasiilgau vėjo vasarinio, didelių bangų ošimo ir vandens purslų ant veido...
Filomenos kopų šnabždesius užrašė Regina Jakučiūnaitė, menotyrininkė
Atgal.jpg)
.jpg)
