I. Laimės paukštę sugavus buvau- Švietė žaros, žydėjo laukai... Toj pavasario saulės šviesoj Sumirgėjo ir paukštės  sparnai.

Ji teka rytuose, kur žydi sakura, Kur vandenynas liečias su dangum, Bet leidžias visada - tiktai į vakarus Su darbo dieną baigiančiu žmogum.

Kai vėl bus šaltos Vėlinės, Kai žvakeles uždegs, Ateisi pasivėlinęs, Nes laiko neužteks.

Šventi mylėjusių mus protėvių vardai. Net tie, kurie gal niekad negirdėti. O tu kuo šiandien praturtėjai, ką radai, Kokias mintis pasėjai, kad žydėtų?

Sulaužysiu duonos riekę, Šventąją taip sutrupinsiu, Kad tektų visiems visiems Po mažą mažytį trupinį.

Jau Tavo siela dausose, Palikus žemės rūpesčius. Tokia ta amžina tiesa, Nekintanti nė trupučio.

Išsiunčiau laišką. Žodžiai negrįžo. Ir begaliniai tapo neaišku, Kaip nešt sunkesnį už akmenį kryžių, Jeigu net žodžiai nieko nereiškia.

Kodėl istoriją kaip kekšę prievartauja, Užkrėtę nepagydoma liga? Kodėl po kojomis kaip maitą meta tau ją, Ir atsitiko tai ne vakar, ne staiga.

Nuo Kernavės piliakalnių ir Vilniaus mūrų Vingiuoja kelias per miškus, pro pilį seną, Pro sengirias, kur Dauguvą į glėbį jūros Be paliovos nerimstančias bangas ridena.

Taip arti nuėjau, O sugrįžt - taip toli. Ir paklausiau, nejau Net sugrįžt negali?

Aš jau galiu laisvai paloti.Ne įkąsti, Nes ne už glostymą ir ne už kaulą tai darau. Nereikia ant trumpos grandinės kęsti, Todėl už šunį loju daug geriau.

Tai mūsų protėvių sukurta. Ne tu čia dirbai ir vargai. Senamiesčio gatvelių burtai, Bažnyčių kryžiai ir stogai.

Už mūsų lango Lietuva gyvena Su miestais, kaimais ir dangum aukštu, Ir teka Nemunas lyg mūsų kraujo vena, Gražiausias kraštas iš visų kraštų.

Šiandieną švenčiame naujos epochos pradžią. Jūs - MŪSŲ EKSCELENCIJA,  Tautos pasiuntinys. Nereikia Jums botago. Tiktai vadžių. Ganytojas bus tas, kuris gerai ganys.

Jei tu lietuvis, vardo šio būk vertas, Tik nesuteršk ir neprarask garbės. Juk Lietuva ne keturkojų tvartas,  Lai apie mus vien gera tegirdės.

Dar į vienatvės vienuolyną neatėjome, Dar galim pabendraut su bičiuliu. Nelaidokim jaunystės ir tikėjimo, Dar pastovėkime po ąžuolu žaliu.

Jau adresato nepasieks laiškai. Be reikalo tu rankoj plunksną dar laikai. Tik adresai. Kur žmonės, nežinau. Todėl nepasakysiu tau, sūnau.

Trumpos nakties birželio mėnesiena Tokia šviesi, stebukliškai šviesi, Gali skaityti knygą tartum dieną Arba prisiminimais kliautis liūdesy.

Lyg turime triholdą - žemės sklypą, Bet mes ne anglai. Mes dar nelaisvi. Kas įsigeidžia ant galvos mums lipa, O tie reketininkai, po velnių - savi.

Tie keturi dešimtmečiai dar nepraėjo. Dar vis po dykumą mes klaidžiojam liūdnai. Tik karštis pragariškas. Be lietaus, be vėjo. Ir mes - lyg prie skerdyklos avinai.