Poezija
06.30. PO ĄŽUOLU ŽALIU
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Dar į vienatvės vienuolyną neatėjome,
Dar galim pabendraut su bičiuliu.
Nelaidokim jaunystės ir tikėjimo,
Dar pastovėkime po ąžuolu žaliu.
Iš girios sentėvių jis vienas jau belikęs.
Ar leisim jį po kirviais paguldyt?
Jau griūna Gedimino kalnas plikas,
Kai miršta medžiai, miršta ir viltis.
Kodėl prarandam, kas mums dovanota
Pačios gamtos, istorijos, tautos?
Įteikim niekdariams griežčiausią notą.
Nesugrąžinsime tėvynės prarastos.
VISI UŽSITARNAUJAM
Visi užsitarnaujam savo kaulą.
Kai kam ir mėsgalį numes, jeigu palos.
Net kiaulės kartais žvilgteli į saulę,
Jei gerą migį tvarte jai paklos.
Tik mes, tik žmonės, esam nepanašūs
Į kiaulę, kai nesakom nė kriukriu.
Nors svorį lašinių taipogi nešam.
Bet kam aį tą eilėraštį kuriu?
Gal kiaulei, kur nesugeba skaityti?
Gal šuniui? Jis ir taip palos gerai.
Bet ir ne žmogui. Ką jam pasakyti,
Jei negali kalbėti atvirai.
Tas mūsų ūkis gyvulių sumautas.
Kaip ir pasaulio tvartas - nesaugus.
Bet argi galima iš jo kur nors išmauti?
Tad saugokim kanopas. Ir ragus.
TIK KLAUSTUKAS
Nors daugtaškis, bet tiktai trys taškai.
Kažkur minčių kaskadą išblaškai,
Kai ieškai ženklo, trinkteli brūkšnys,
Į naują prasmę šauna sakinys.
Tik venk šauktuko. Niekas neprarėks.
Ir duonos už šaukimą neatrieks.
Po dvitaškio ims vardint, kas svarbu,
Tačiau yra ir svarbesnių darbų.
Tik ne skyryba. O daugiskaita - skyrybos.
Kodėl taip griūna šeimos, nyksta ribos?
Vis vartomės. Lyg paikas kulverstukas.
O iš ženklų skyrybos lieka -
vien klaustukas.
TAI, KAS JUNGĖ
Subata, subatėlė. Tik dainoj tu gyva.
Tas Jeruzalės aidas. Lietuva. Lietuva.
Šitiek amžių gyventa,
Izraelio vaikai,
Viskas liko mums šventa -
Ir pradingę laikai,
Ir Rytų išminties
Nepamiršt niekados.
Tik turėkim vilties,
Dar žodžius atkoduos.
Davėt kibirą.Semkim šaltinio vandens.
Tai, kas jungė per amžius,
Lai per amžius gyvens.
PO MĖNULIU
Ir vėl guliu
Po mėnuliu,
Ir vėl užmigti negaliu.
Mąstau, guliu,
Guliu, tyliu,
Kodėl užmigti negaliu
Po tuo nakties dangum giliu?
Gal kad be galo jį myliu,
Nes nemylėti negaliu.
Aš jį myliu,
Aš jį myliu,
Aš vėl guliu
Po mėnuliu.
OI TU STRAZDE, STRAZDELI
Mes manom, tai lakštingalų koncertas.
Bet šitaip suokia strazdas. Giesmininkas.
Sparnuočių primadonos vardo vertas,
Neabejotinai - be galo talentingas.
Kodėl lakštingalos vardu pagerbia
Žymiausią dainininką ar poetą?
Nejau kiti vardai ne tokie svarbūs,
O gal į juos reklamos neįdėta?
Čiulbėjimo žiuri nesudaryta.
Nėra prasmės. Juk jau paskelbėm vardą.
Lakštingala, kur gieda naktį. Rytą
Jau strazdas savo balso stygą ardo.
Ir gieda taip, kad net galvon nešauna,
Jog ne lakštingala taip virpina mums širdį,
Kad turim kitą giesmininką šaunų,
Kodėl ne strazdo giesmę žmonės girdi?
Atgal
