Poezija
06.20. JONINIŲ NAKTIS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Trumpos nakties birželio mėnesiena
Tokia šviesi, stebukliškai šviesi,
Gali skaityti knygą tartum dieną
Arba prisiminimais kliautis liūdesy.
Tada, jaunystėj, kai paparčio žiedo
Ieškojai, bet jo taip ir neradai,
Tikėjai juo kaip seneliu Kalėdų
Ir išsipildė šviesūs pažadai.
Vėl Joninių naktis. Laužai liepsnoja.
Vainikai plaukia upės vidury.
Vėl naują viltį tau padovanoja,
Tu kaip jaunystėj ja tikėt turi.
Iliuminuotas jonvabaliais krūmas
Tau vėlei rodo kelią į namus,
Platėja jau skliaute aušros sodrumas,
Tu vėl laimingas, jaunas ir ramus.
SVEČIOJ ŠALY
Svečioj šaly sutiko nesvetingai.
Pasakė: niekas patalo neklos.
Esą patiems tenai jiems visko stinga,
Na, o iš svečio laukia tik žalos.
Atgal pasukt turėjau savo ienas
Ir kuo greičiau riedėti link namų.
Žiūriu, kad daug tokių, kad aš ne vienas.
Nuo šiol tik savimi tikėt imu.
Bet pakeleivį priimu kaip dera.
Pamaitinu ir pailsėt kviečiu.
Jis čia kaipmat pamiršta keistą karą
Ir jaučias lyg namuos. Ne tarp svečių.
ŠIS TAS APIE KNYGAS
Kai kas ilgokai tūno, kas staiga
Po apmirimo pradeda judėti.
Tačiau visai neskaitoma knyga
Tereikš tik gerą norą prakalbėti.
Kuris gal niekam bus neįdomus.
Tikriausiai niekam ir nereikalingas.
Kai snobas knygom papuošia namus,
Jų niekas neskaitys. Ir sveikas dingęs.
O tos, kur lig skutelio suskaitys,
Dažnai į klasikų lentyną nepatenka.
Daugiausia tų, gadinančių akis,
Jas tik iš reikalo skaityti tenka.
Knygynuose ir bibliotekose apstu.
To gero iki lubų ten prikrauta.
Bet ir skaitytojų yra gana keistų,
Tiesiog patenkančių į propagandos srautą.
Ak, kam jie gaišta laiką. Dievaži.
Politika ir knygą pasikinkė.
Kur valdo ji - ir žemė ten graži,
O kur nėra jos, niekas nepatinka.
MYLĖKIM MOTINĄ
Seniai jau mūsų motinos išėjo.
Jos jau nebepaklaus, kaip gyveni?
O kaip trumpai, kaip jos trumpai viešėjo,
Mes likome be jų vienui vieni.
Kol turite, vaikai, mylėkit Mamą.
Bučiuokit nuospaudas sudiržusių delnų.
Mylėkit Motiną. Švenčiau nei savo damą.
Ir tebūnie čia viskas prakilnu.
Netekus jos, pasaulis ištuštėja.
Tiktai gyvenimo našta nepalengvės.
Suvokti imam, kad diena artėja,
Kada ir mus ten poilsio pakvies.
Mylėkim Motiną. Vienintelę ją turim.
Kaip ir gyvenimą. Kaip ir pasaulį šį.
Jei švento Motinos paveikslo nesukūrėm,
Be meilės nyksim ir išnyksim pamaži.
SENBERNIO IDILIJA
Iš namų neišeinu,
Pats sau vienas gyvenu.
Jei sakysit: nu- nu- nu,
Teisintis neketinu.
Man užtenka ir dainų,
Ir tikrovės, ir sapnų.
Ne už girių, už kalnų
Viską pelnau iš delnų.
Ir visur minties sparnu,
Kur man reikia, nueinu.
O kai trepteliu kulnu,
Kaip karalius gyvenu.
Vienas pats sau su vienu,
Nepakandamas šalnų,
Neaplojamas šunų,
Be šeimynos ir žmonų.
Kaip vienuolis gyvenu,
Bet čia viskas man šaunu.
Atgal
