Poezija
11.05.Kalbėjimas po Vėlinių šviesom (diptikas)
Zuzana Stunžėnienė, LNRS narė
I.
Laimės paukštę sugavus buvau-
Švietė žaros, žydėjo laukai...
Toj pavasario saulės šviesoj
Sumirgėjo ir paukštės sparnai.
Ji pakilo lig žydro dangaus
Ir išskrido toli – už miškų...
Liko blyksnis šešėlio brangaus ,
Nuaidėjęs vakariu varpu.
Nėręs tuneliais girių žaliais
Laimės skrydis klaidžioja vis
Virš ražienų, seniai nukirstų,
Lyg kasdienė aušros paslaptis...
Kas tą skrydį pagauti galėtų?
Jau pailso eiklūs sparnai...
Leidžias paukštė virš jūros iš lėto...
Rodos , jos jau ir tu nematai?
Ar tikrai nematai?..
II.
Kai bėgu nuo vienatvės
Senų klevų alėjom,
Po kojom šnara lapų geltona pynė.
Vis ieškau džiaugsmo-
Kur jis pasidėjo?..Gal jį nuplukdė
Rudenio versmė?
Kai pavargstu,
Prie ąžuolo sustoju
To, kur žaliavo sodo pakrašty,
Ir gervėms išskrendančioms
Tyliai tyliai moju, kol sutemoj
Pradingsta jų giesmė...
Tada regiu-
Stebuklo blyksnis krenta
Į delnus ištiestus
Šviesion žvaigždėn,
O ryto žaros skaidrumu sušvinta
Ir džiugina vienatvę
Ir mane.
Atgal
