Poezija
09.25. ŽODŽIAI NEGRĮŽO
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Išsiunčiau laišką. Žodžiai negrįžo.
Ir begaliniai tapo neaišku,
Kaip nešt sunkesnį už akmenį kryžių,
Jeigu net žodžiai nieko nereiškia.
Ak, žodžiai, žodžiai, tik netylėkit,
Prašau, bent kartą nors jūs atlėkit.
VIS DAR
Vis dar laikau suspaudęs rankoj plunksną,
Nors pamiršta net mano pavardė,
Bet dar nebėgu slėptis į paunksnę,
Ir mūzai dar neištariau sudie.
Jeigu manęs nemato ir negirdi,
Ne aš kažkuo kažkam nusikaltau,
Bet įkvėpimas taip mane nugirdė,
Kad paslaptį atskleisiu tiktai tau.
Kaip šieno pradalgės jie gula. Mano žodžiai.
Kai juos atras, jau bus laikai kiti.
Gal ir nedaug dar kas skaitys juos godžiai,
Bet bus ir tų, kurie tikrai skaitys.
Skaitys ir ras, kas niekad neišnyksta,
Kas visad skauda, žadina jausmus.
Primins žiemas ir rudenį pernykštį.
Ir tai, kas amžinai sujungė mus.
ŽINOJIMAS
Viskas turi pabaigą ir pradžią.
Pabaiga dažnai yra pradžia.
Tiktai mes nelaikom savo vadžių,
Kaip ir žemiška galingoji valdžia.
Tas, kas tampo virveles, nesako,
Ko tikėtis ryt ar užporyt.
O mokslinčiai pasakas vis seka,
Moko kuo tikėt ir ką daryt.
Bet žinojimas - tik tolimas miražas.
Mes prie jo artėjam per lėtai.
Nors ne vienas stengias įsiręžęs,
Vien tik trupinius tegauna jis už tai.
NORAI
Iš savo norų pastačiau sau pilį,
Vien norais pasijauninau metus,
Mane už juos net karalaitė myli,
Tais norais aš protingas ir darbštus.
Smagu. Koks šišas man staiga užėjo,
Kad norai pildos vos tik sumanai.
Jų vis daugiau, ir niekaip nemažėja,
Tarnauti ima man net slibinai.
Pasaulis sugulė prie mano kojų.
Jau man bažnyčią stato. Dievas aš.
Jau man aukoja. Jau ne aš aukoju.
Tuoj gatvėmis mane ant rankų neš.
Gal persisotinau tais norais, kad pradėjo
Kamuoti nuobodybės šleikštulys.
O gerklėje dar tiek gražių idėjų,
Bet jos jau ima strigt kaip pagalys.
Ir čia staiga mintis į galvą šauna -
Gal nieko nenorėti bus geriau?
Kaip mat tas noras pagreitį įgauna -
Nenoriu nieko jau. Ir nieko nedarau.
Atgal
