Poezija
09.17. ATLEISK, ISTORIJA
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Kodėl istoriją kaip kekšę prievartauja,
Užkrėtę nepagydoma liga?
Kodėl po kojomis kaip maitą meta tau ją,
Ir atsitiko tai ne vakar, ne staiga.
Faktus iškraipo ar visai nutyli,
Interpretacijos pašvinkusios melu.
Įvaldę demagogų, niekšų stilių,
Įkąs, įgels, įspirs iš pasalų.
Sutriuškinta Tiesos laboratorija.
Ten verda tiktai klastą ir nuodus.
Atleisk, atleisk, brangi šalies istorija,
Kad dar daug kam kokteilis šis gardus..
JAU DELČIA
Ak,kokia bus naktis,
Patekės pilnatis,
Nereikės man žvaigždžių,
Kol tave aš girdžiu.
Ir klausysiuos ilgai,
Kam sapnai, kam miegai.
Mėnesiena švelni,
Tu su ja ateini,
Ir nereikia dienos
Nė vienos, nė vienos.
Kai užtenka nakties,
Meilės, džiaugsmo, vilties,
Regis, amžinas bus
Tas dangus įstabus.
Bet jau dūžta sapnai,
Ar tikrai gyvenai?
Jau delčia. Jau delčia.
Aš dar čia. Vis dar čia.
DAR NE VISI IŠĖJO
Visi išėjo ten, iš kur nelaukia
Net artimiausi giminės, draugai.
Ir lieka tuščias kelias pro palaukę,
Kur dar linguoja varpomis rugiai.
Bet ir gandrai nerimastingai žvelgia
Į tolį - ilgas skrydis į pietus.
Paėdę gyvuliai, vaikai suguls pavalgę -
Pasaulis baisiai siauras ir platus.
Kai kam per daug, kai kam per maža vietos,
Tiktai išėjusiems jos niekad nepritrūks.
Kaip gera bus, kaimyną pasikvietus,
Vėl pasėdėt. Ir kaminas vėl rūks.
Ir dūmai skelbs - dar ne visi išėjo.
Pavasarį gandrai į lizdą grįš.
Gal grįš ir tie, kurie svetur viešėjo.
Ir vėl linksmai liežuviai atsiriš.
KĖDAINIŲ MINARETAS
Kam ašarų drovėtis.
Jos byra, ir tegu.
Kėdainių minaretas
Už traukinio langų.
Kodėl kas nori gali
Išlipt čia kaip namuos.
Tik aš skubu pro šalį.
Kas man ranka pamos?
Jei niekas nebelaukia,
Jei užmiršti vardai.
Tik Smilga tyliai plaukia.
Vien aidą išgirdai.
Vien liūdną aidą, tylų
Jau dingusių dienų.
Net ir už šimto mylių
Jomis aš gyvenu.
Link Vilniaus ar link jūros -
Kur neša traukinys,
Lydės mane užbūręs
Tas jausmas. Kaip ugnis.
Ir būsiu pakerėtas
To vaizdo. O tačiau -
Kėdainių minaretas?
Ar jį tikrai mačiau?
NEŽINAU
Tu neklausk, kaip gyvenu, ką skauda,
Ką man atsakyt, jei nežinau.
Gal nešu gyvenimą kaip skriaudą,
O gal dar visai negyvenau.
Juk atsigręžiu -o pėdsakų nelikę.
Gal ne aš, ne aš čia praėjau?
Tiktai gervės išskrendančios klykia,
Bet ir klyksmo negirdėti jau.
Tik dangus, kaip žemė papilkėjęs.
Ašarų pritvinkęs debesys.
Apkabina šaltas šiaurės vėjas.
Jis mane supras ir išklausys.
ARGI NE TU
O, karaliene,kur tava galva
Nuo ešafoto nusirito, nuriedėjo?
Kokia karūnos kruvinos spalva?
Kas kirvį budeliui į ranką, kas įdėjo?
Argi ne tu nuo sosto įsakei
Kapoti galvas valdiniams? Neklydai?
Žmogaus gyvybė buvo tau juokai.
Ne kartą tai sakei žiaurių tarnų palydai.
Dievai patvirtino, kad tu buvai teisi -
Ir tavo galvai teko toks likimas.
Klausykite, monarchai , ir visi -
Koks jūsų teismas bus, toks bus ir prakeikimas.
"NEBUVO AMERIKONAI MĖNULYJE"
Pavydas ir tamsumas temdo protą.
Net galią turintys kvailai įrodinės,
Kad skrydis į Mėnulį tik sugrota
Scena - turtuolių, žydų giminės.
Girdi, masonai tie, kur turtą susigrobę,
Pasaulį valdo, mulkina visus.
Jiems- auksą, dolerį, tauraus paveikslo drobę,
O mums atomą, bombą mums atsiųs.
Ir su ateiviais tas jų prezidentas
Kalbėjosi, išgavo paslapčių,
O jų apmokamas tas priešas disidentas
Padėtų mus įveikt vienu kirčiu.
Tačiau ir mes su ūsais. Mes ginkluoti.
Pasaulį galime paversti pelenais.
Ir radiacija net kosmosą užkloti,
O kas mums šito padaryt neleis?
Meluoja jie. Mėnulyje nebuvo.
Nevados dykumoj filmavo visa tai.
Buržujai tie seniai visi supuvo.
Tik mes, tik mes vis skraidome aukštai.
Visur įvesti galim savo tvarką,
Nes savo interesų mes verti.
Tegu tie mirštantys kapitalistai verkia.
Mes nugalėsime. Ir tikslas jau arti.
ŽVILGSNIS IŠ KERTĖS
Saviironija skanu.
Ir geras apetitas.
Tai taip dabar ir gyvenu
Į kampą pastatytas.
O iš kertės gerai matai -
Akiratis platėja.
Geriau nei tie, kurie aukštai,
Nė karto nekentėję.
Galiu stovėt, kol nusibos.
Blogiau, jei pasodina.
Kai skrandis įsigeis sriubos,
Įkalinsiu sėdynę.
KAIP TAS ANT KETURIŲ
Jau viskas išbandyta, išragauta,
Ir ko prarast tikrai nebeturiu.
O gal tiesiog visų buvau apgautas,
Kaip tas, kuris dažniau ant keturių.
Gerai ir ant dviejų išmokęs vaikščiot.
Už tai pagirs ir skanų kąsnį duos.
O man dėl ko jau nebeliko aikčiot,
Netrokštu pagyrimo nei naudos.
Ir niekad niekam nieko nepavydžiu.
Tegu visi sėkmės vien susilauks.
Pavydą aš kaip ligą išsigydžiau
Ir trokštu tik gyvenimo kuklaus.
DINGUSIOS EILĖS
Ant lapelių, ant skiautelių
Prirašiau eilių,
Palinkėjau gero kelio -
Skrist su vėjeliu.
Ir išskrido, nuplasnojo
Eilės kaip drugiai.
Tiktai niekas nežinojo,
Jog skraidys ilgai.
Debesy pro kiaurą rėtį
Plaus lietaus lašai,
Lyg gamta paklaust norėtų,
Kam tu jas rašai.
Nepasieks jos žemės veido,
Niekas neskaitys.
Kažkieno ranka neleido.
Jos - tik praeitis.
O NEĮŽVELGIAMAS RYTOJAU
Kas ir kada nustato laiką
Užpūst gyvenimą kaip žvakę?
Kas tą likimo siūlą laiko,
Į ugnį veja lyg plaštakę?
Nejau taip viskas sutvarkyta,
Tarsi lentynoj sudėliota,
Kad renkasi tik tą, ne kitą,
Į Stikso upę leidžia luotą?
O neįžvelgiamas rytojau,
Kur einam - laimėn ar nelaimėn?
Gal šimtą kartų pakartojau,
Bet tu tyli, neatsakai man.
Atgal
