Poezija
08.01.TAIP ARTI, TAIP TOLI
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Taip arti nuėjau,
O sugrįžt - taip toli.
Ir paklausiau, nejau
Net sugrįžt negali?
Gal tas kelias klaidus,
Gal išnyko visai.
Per ledus, per ledus,
Ištisai, ištisai.
Ieškau, ieškau namų,
Bet namų nerandu.
Kaip graudu, kaip graudu
Be namų, be namų.
KUR LIKOM DVIESE
Aš Dievo veido nemačiau,
O Jis mane regėjo,
Bet aš, aš Jo mintis skaičiau,
Pasiekęs apogėjų.
Ir be sparnų skridau, skridau.
Į šviesą. Tik į šviesą.
Ir savo ateitį radau
Tenai, kur likom dviese.
TIESOS DIMENSIJA
Ir aš ne viską pasakiau. AŠ daug ką nutylėjau.
Dabar vėlu. Dabar nepatikės.
Bet argi pasielgt kitaip galėjau,
Lyg būčiau traukęs krislą iš akies.
Kurią ne krislas graužė - visas rąstas.
Bet juk apsimetė visi - nebuvo jo.
Tada atsakymas į viską buvo rastas -
Tiesos dimensija pasaulio nebe šio.
NE SVETIMI LIKIMAI
Ne svetimi likimai ant kupros.
Savus kaip akmenų prikrautą maišą
Nešiojame per dieną nuo aušros
Ir atskubam į naktį neužgaišę
O jeigu rūpestis į galvą šaus
Dar pasirinkt tų akmenų į savo maišą,
Užmesim vieną kitą ant viršaus,
Ir atskubėsime į naktį neužgaišę.
LYRA NUSIBODO
Kai trombonai baubia,
Tai visai ne lyrika.
Turim kitą baubą,
Kvieskite satyriką.
Lyra nusibodo -
Kumščiais nesitranko,
Reikia bado juodo
Ir atakos tankų.
NEMATOMAS PAVEIKSLAS
Paliejome dažus,
O drobės nenutapėme,
Paveikslas toks gražus,
Bet mes širdy jį slepiame.
Ar jis ilgai kalės
Šventam širdies kalėjime?
Gal niekas negalės,
Kaip mes kad negalėjome?
Į laisvę jį paleist,
Visiems suteikt tikėjimą,
Kad dar ne per vėlai
Pažvelgt į jį atėjome.
MES SU GYVAISIAIS
Ave Maria, gratia plena,
Leiskit mylėti, leiskit tylėti.
Mes iš Lazdėnų, mes iš Pilėnų,
Mūsų karsteliai visai skylėti.
Virš mūsų maras. Virš mūsų karas.
Ėjo praėjo milinių pulkas.
Išplėšė klėtis, siaubė kamaras,
Žemėj beliko kulkos. Tik kulkos.
Sielos nesudega. Sielos nemiršta.
Mes su gyvaisiais. Mes su gyvaisiais.
Vykite priešą į vilko irštvą.
Džiaukitės darbo, pergalės vaisiais.
KOKS ADRESAS ?
Koks adresas, kai siunčia po velnių?
Juk velnias - daiktas niekur nematytas.
Va, kitas reikalas tarp Rusijos žmonių,
Kai siunčia jie, jis aiškiai pasakytas.
Nereikia niekur eit ar bėgt toli.
Tai kiekvienam suprantama ir aišku.
Su niekuo jo supainiot negali.
Tiesa, jisai nerašomas ant laiško.
LIGOS SIMPTOMAI
Rimtai susikirtau su savo sąžine.
Ji priekaištauja, kad per daug ariu.
Gal girtuokliavimo ar rūkymo nemažinu?
Bet aš juk tos problemos neturiu.
Kodėl teisybės man ieškot neduoda?
Ir mokslas teigia: šizofrenija, brolau.
Turi ne galvą ant pečių, o puodą,
Tu per uolus darbe, teisybės ieškai. Nutilau.
Tikrai, taip tvirtina visi kanonai-
Teisybės ieško, darbštūs - tik kvailiai.
Tai kaip dabar prisipažinti žmonai,
Kad ištekėdama pasielgė kvailai?
O gal ir ją tas pats simptomas ėda,
Nes velniškai darbšti, visur teisi.
Abu, žmonele, turim tokią bėdą,
Tu irgi šizofrenikė esi.
VIS ATBULOM
Jie visada mums įžūliai melavo,
O mes tikėjome apakinti klastos.
Neauga rojaus obuoliai ant klevo,
Nėra tėvynės motinos kitos.
Tik tas vienintelis gyvenimas mums duotas.
Kodėl vis apgraibom, vis su blausa?
Į ką išmainėm jį ir kam jisai parduotas?
Kas atsitiko su regėjimu, klausa?
Tik atbulom vis einam. Ne į priekį.
Į tuščią kertę paliktą pelių.
O visą kepalą jie sau jau atsiriekė
Ant stalo mūsų užmirštu peiliu.
KASDIEN VIS LABIAU
Kasdien vis labiau atsargesnis daraisi,
Labiau abejingas, net sau nešvelnus.
Akim užmerktom po pasaulį dairaisi
Ir smėlį žarstai tarp žaizdotų delnų.
Kodėl nužydėjusios dienos bevaisės,
Atklystančios mintys, ir tos be prasmės.
Eini ir nerūpi nei kur tu nueisi,
Nei ką ten atrasi, nei ką tau numes.
ŽODŽIAI
Kaip gimsta žodžiai, kaip jie atsiranda -
Pirma daiktai, paskui tik jų vardai?
Gal, akademike, tiek metų lenkęs sprandą,
Jau ir atsakymą į klausimą radai?
Bet žilas mokslininkas neatsako. Tyli.
Jis žino. Bet vistiek neatsakys,
Nes klausia tie, kurie kalbos nemyli,
Atsakymą jie tiktai iškraipys.
IR VĖL Į VAKARĄ
Ir vėl diena į vakarą išeina.
Ateis kita. Bet tiktai po nakties.
Nežinome, kokia kitos bus kaina,
Kaip ir anos - jau mūsų netekties.
Kada suprasime, kad be nakties neaušta.
Nauja diena tik po tamsos ateis.
Kiekvieną dieną, sutemų palaužtą,
Naktis atėjusi išteisins ar nuteis.
Ir vėl į vakarą tamsos šešėliai spiečias,
Lyg šmėklos renkas sutemos kieman.
Skubu, kad dienai padėkoti spėčiau
Už viską, ką ji dovanojo man.
Atgal
