Negaudyk, katinėli, tos pelės. Dabar, kaip ir visiems, jai karantinas. Bet ir po jo jinai dar negalės Pagraužti sūrio nuo anos lentynos.

Maestro Lionginui Abariui                              Laukai, takeliai, tamsūs pušynėliai,                              Suskirdusiom kojytėm kur bėgiota.                              Garsai vargonų čia mane iškėlė                              Į išsvajotą muzikos Galgotą.

  Ne pirmos jau tokios Velykos. Už durų. Nelaisvėje meldėme Viešpatį Kristų. Mes, laisvą valstybę atkūrę, Tikėjom ir laukėm, kad vėlei sugrįžtų.

Ačiū tau, Tėvyne, Kad tave turiu. Tu kaip senas vynas, Nors retai geriu.

Koronavirusas ne tik sveikatos priešas. Ir ekonomika sumenksta dėl ligos. Bet žodis, garsiai tartas ir ne viešas, Nedrįsta pranašauti pabaigos.

UAB „Dobilo“ leidykla (direktorius Kostas Fedaravičius) išleido tris Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) narės, aktyvios „Lietuvos aido“ laikraščio bendradarbės Birutės Silevičienės knygas – poezijos vertimų iš rusų kalbos į lietuvių rinkinius.

Vėl šešiolikta vasario. Lietuva Lyg gėlė trispalvėmis pražydo. Net ir už abejingumo šydo Šviečia meilės ir tikėjimo spalva.

Kai rytais mus pasveikina saulė, Dovanojus gražiausias spalvas, Nuostabiausias kampelis pasauly Yra mūsų šalis - Lietuva.

Liekna drebulė marių pakrantėj Meiliai glaudžiasi klevo glėby. Klevas šakomis glosto lyg rankom Jaučia drebulę savo šerdy.

Rytą nubundu be miego. Kas gi čia dabar ? Tokio balto balto sniego Neregėjau dar.

Sausio tryliktą žvaigždės danguj ryškiai spindi, Barsto šerkšno sidabrą ant pirkių jaukių. Mums jos primena laiką, kada užgesinti Bandė svetimos žvaigždės mūs laisvės siekius.

Apsigaubk skara, kad nesušaltum Duok man ranką, savo vėsią ranką, Ir nespręski, kas iš mūsų kaltas, Kam dar šilumos į širdį reikia.

Neturiu aukso, miros, smilkalų, Bet savo Meilę Jums aukoju Ir mūsų džiaugsmui nėra ribų, Lyg pumpurai pavasarį, Skleidžias dėkingumo eilės.      

Kūdikėli Jėzau, Apšviesk mūsų širdis Meile ir Atjauta, Atverk mūsų akis Gėriui ir Amžinybei, Apsaugok Lietuvą ir jos gyventojus nuo visokio blogio, Apgink mus nuo besitęsiančio

Kur pasaulis kitas ? Tas, kur paralelinis ? Ar dangus ten žydras, ar taip pat šešėlinis ? Sako, ten kiekvienas turim antrininką.

Kai varpo dūžiai laimina mūs sielas, Kalėdų rytą gimus Atpirkėjui, Danguj ir žemėj skaidosi šešėliai, Iš žmonių lūpų giesmės, maldos liejas.

Stalas, staltiesė balta, girliandos, Advento vainikas... O jame iškilios žvakės dega, Jų liepsnelės tarsi drugeliai plevena, Sparneliai rožiniai, melsvi...

O, giria giruže, Ko tu nerami? Ar tavo dalužę Nulėmė kiti?

Ko vertos liūdesio laistomos ašaros, Ėdančios mus pamažu. Viskas žavinga - ir žiemos, ir vasaros, Viskas be galo gražu.

Paryžiuje, kur amžiais teka Sena, Eifelio bokštas nardo debesy, Į Luvrą sielos mirusių tursena, Tikriausiai tu tarp jų taip pat esi.