Poezija
04.10.VĖL ODĖ DŽIAUGSMUI NUSKAMBĖS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Negaudyk, katinėli, tos pelės.
Dabar, kaip ir visiems, jai karantinas.
Bet ir po jo jinai dar negalės
Pagraužti sūrio nuo anos lentynos.
Nė trupinio neliks nei ten, nei čia.
Ir podėliai visi bus kaip iššluoti.
Tik šuo per sapną urzgs liūdnai nakčia,
Bet neturės visai jėgų paloti.
Nenusimink. Tai laikina bėda.
Vėl bus pilni aruodai ir lentynos.
Mes dirbsime, nepasiduodam niekada,
Ir dainą trauksim iš pilnos krūtinės.
Vėl Odė džiaugsmui išdidžiai skambės.
Išnyks tamsos šešėliai, juodos mintys.
Tiesa ir Gėris nepraras garbės.
Tiktai prašau, prašau nenusiminti.
ĮKVĖPIMAS INTERNETU
Bandau užsisakyti įkvėpimą,
Kad pristatytų tiesiai man į lovą.
Bet internetinis ryšys ožiuotis ima,
Matyt, per daug juo esam pasikliovę.
Gerai, sakau. Nenorit - ir nereikia.
Ištversime be mūzų ir Olimpo.
Tegu Pegasui bent šiaudų pakreikia,
Nes jo kanopos jau į mėšlą klimpsta.
Ir ką jūs pasakysite - išgirdo.
Aukštybės numetė dešros ir įkvėpimo.
Net drėbtelėjo. Tiesiai man į širdį.
Dabar beliko paieškoti rimo.
Sotu, nešalta. Musės nesikandžioja.
Net nesvajok apie geresnį karantiną.
O epidemija? Įveiksim sklandžiai ją.
Tegu per daug ji žiotis neketina.
Juk mes lietuviai. Matę šilta, šalta.
Įveikę dar ne tokią priešų gaują.
Ir šiandien jos liežuviais tiek primalta.
Bet mes sukursim sau rytojų naują.
KAS KO VERTAS
Kas mes ir ko vert, parodys virusas.
Kai kas egzamino neišlaikys.
Nes jų moralė nepataisomai suirusi,
Bet kaip įžūliai žvelgia į akis.
Jie niekada verti nebuvo vardo
Žmogaus. Tik neįžeiskime žvėries.
Žvėris kaip tie savų tikrai nespardo.
Mat tikisi, kad atsakyti nereikės.
Šlykšti plėšikų padermė ištvirkus,
Narkotikų ir prostitučių kloaka.
Kad mes jiems rūpime, jie veidmainingai virkčios,
Bet netikėkit jais. Neparsiduokit. Nė už ką.
Praeis tas likiminis žmogui testas.
Stebėkite - kas, kur, su kuo, už ką?
Negali niekas žemėj amžiais tęstis.
Kam Dievo tai, o kam - Gamtos ranka.
Atgal
