Poezija
02.11. LIETUVA
ALBINAS ANTANAS KAZLAUSKAS
Kai rytais mus pasveikina saulė,
Dovanojus gražiausias spalvas,
Nuostabiausias kampelis pasauly
Yra mūsų šalis - Lietuva.
Įspūdingais vaizdais atsivėrus,
Upių juostom, miškais, ežerais,
Lietuva kaip jaunamartė žėri,
Pasipuošus žiedais, gintarais.
Iš jos rūmų, bažnyčių, sodybų
Sklinda gėrio ir meilės šviesa,
Kaip Aušrinė žvaigždelė sužibus
Akių žvilgniuos, širdžių gelmėse.
Bočių pergales, žygius senovės
Saugo pilys, didvyrių kapai...
Šiandien neša palaimą ir šlovę
Mūsų rankos prasmingais darbais.
Kas vertybes ir gėrį sukūrė,
Tiems didžiausia visų pagarba.
Nuo pilies Gedimino lig jūros
Garsiai skamba lietuvių kalba.
Skamba ji dainose, drobių raštuos,
Knygų lapuos, kasdieniuos darbuos.
Lietuva - mūsų mylimas kraštas -
Visad buvo, yra, amžiais bus.
MANO KRAŠTAS
Mano kraštas -
Tai kloniai ir Baltijos bangos,
Ir piliakalniai su akimis ežerų.
Aš glaudžiuosi
Prie mylinčių Tėviškės rankų
Ir jų šilumą, rūpestį
Godžiai geriu.
Gimtas kraštas
Įpynė mums gintaro spindesį
Į lovatieses, rankšluosčius,
Posmus dainų.
Gimto krašto kalneliuose
Protėviai ilsisi
Po kovų žūtbūtinių ir siekių kilnių.
Mielas krašte,
Tiek daug iškentėjęs ir matęs
Tu į sėkmę skrendi
Triūso laisvės sparnais,
O kelionėj ilgoj
Jausdami tavo petį,
Mes papuošim tave
Meilės gėrio delnais.
