Poezija
01.03. Dovanos
Rita Bijeikytė - Gatautė
Neturiu aukso, miros, smilkalų,
Bet savo Meilę Jums aukoju
Ir mūsų džiaugsmui nėra ribų,
Lyg pumpurai pavasarį,
Skleidžias dėkingumo eilės.
Tas žodis – pumpuras ar žvaigždė,
Aukštai, šalia, bet švyti.
Gyvenimas lyg celėj, bet jauti,
Kas neapčiuopiama, įgauna rimtį.
Įgauna pagreitį diena ir
Kiekviena akimirka pradžiugina.
Nors aukso neturiu, miros, smilkalų,
Bet savo širdį Jums dovanoju.
Kai žodis gimsta
Kartais žodis prasikala
Kaip gyvybė iš lukšto,
Kaip rugio daigas iš žemės.
Širdis atjaunėja,
Kai žodis toks gyvas ją paliečia.
O žmogui Dangus –
Atpirkėjas,
Teisėjas.
Į sielą pavasariai veržias
Ir glūdi gerumo
Lobynai...
Žmogus tarp žmonių
Gyvendamas dar sako –
Aš ilsiuosi, ilsiuosi, ilsiuosi
TAVY.
O po kojomis
Upės skardena:
Nesirūpink rytojum, širdie...
Atgal
