Poezija
11.12. LAIMĖ GYVENTI
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Ko vertos liūdesio laistomos ašaros,
Ėdančios mus pamažu.
Viskas žavinga - ir žiemos, ir vasaros,
Viskas be galo gražu.
Mūsų gyvenimas - tikras stebuklas,
Tai - dovanų dovana.
Gaila, jei esam aikštingi, nekuklūs,
Jei vis ko nors ne gana.
Laimę gyventi tėvai dovanojo,
Perims ją mūsų vaikai.
Mums šis pasaulis kasdien įdienoja,
Mums šitie džiaugsmo laikai.
Tik nesuterškim dangaus ir šaltinio.
Žemės ir meilės tyros.
Skelbkime šviesą širdžių sutartinių,
Tegu pasaulis mums gros.
INKLIUZAS
Į sakus tas vabalas įklimpo.
Ak, kokia nelaimė, koks konfūzas.
Spardosi, bet dar labiau prilimpa.
Taip ir gimsta gintaro inkliuzas.
Ir praeina milijonai metų.
Meta Baltija mums gintarėlių saują.
Tas, kas pirmas vabalą pamato,
Džiaugiasi, kad puikiai iškylauja.
Būk dosni mums, Baltija motule,
Padalink visiems po akmenėlį.
Jie tavoj gelmėj beribė guli,
Nešk banga juos į pajūrio smėlį.
KAI LINKO LIEPOS
Kraupi ta baisi tikrovė.
Bet ji paslapties nesaugo.
Jis išdavė ir nušovė
Tikėjusį laisve draugą.
Ir linko liepos prie kelio.
Ir verkė sena motulė.
Ar plunksna atpirkti gali
Kaltes ? Jei kalti atgulę.
Tik šalia kelio tos liepos,
Kraujais apšlakštytos vis šlama.
Ar liks čia poetui vietos?
Ar tu jam atleisi,. mama ?
KARALIUI VIENO JUOKDARIO PAKANKA
Karaliui vieno juokdario pakanka.
Bet mes juk ne karaliai - juokdariai.
Ir neapgins jokia gausybė tankų,
Jei juokdarius turės apgint kariai.
Mat juokdariui visai netinka sostas.
Tas baldas svetimas iš prigimties.
Jei net sekundei surimtėjus atsibosta,
Tad kol jis juoksis, tol visi kentės.
Rimčiausias darbas vien patyčių vertas ?
Ne protą rodyti, o rodyti dantis?
Šventovė juokdariui - kaip kiaulei tvartas.
Mąstyt ir dirbt jis niekad nebandys.
BŪK GARBINGAS
Tu be reikalo šitaip kenti
Dėl sudužusių savo idėjų.
Mes visi, mes visi ne šventi,
Ir visi mes daugkart nusidėję.
Bet svarbiausia tikriausiai ne tai.
Tas teisus, kas klaidų nekartoja.
Nepadės net dangus iš aukštai,
Jei su nuodėme lauksi rytojaus.
Būk garbingas. Pirmiausia - pats sau.
Ne kitus, o save nugalėti.
Aš taip pat išminties paklausau,
Bet mąstau - kaip pačiam tobulėti.
KUO RŪPINAMĖS ?
Mes kaip maži vaikai. Lig šiolei žaidžiam
Tuos nesubrendusių vaikėzų žaidimus.
Tai mūsų sąmonę ir mūsų protą žeidžia,
Netikėlių minia klaidina mus.
Smėlynėje kapstyt nereikia proto.
Kada gi išsiropšime iš jos?
Žudikams ir vagims vieta už grotų,
O mes vis stengiamės apgint, pateisint juos.
Kuo rūpinamės ? Ką globojam ? Narkomaną?
Žudiką, vagį ? Jie vis tiek paskęs.
O tuo tarpu padorūs... Dieve mano,
Vien tik nepriteklių ir juodą vargą kęs?
Padėkim tiems, kas triūsia sąžiningai,
Globokim tuos, kas ateitis šalies,
Tada visi mes būsime laimingi
Pavergti niekas mūsų negalės.
