VISUOMENĖ
05 03. Ar juos suprantame, ar jiems padėsime?
Alfonsas Kairys
Benamiai. Kokia lengva ir suprantama šio žodžio etimologija... ir koks sunkus jų gyvenimas. Gyvenimas be namų, be šeimos, gyvenimas be gyvenimo...
Juos pamatysi visur: autobusų, geležinkelio stotyse, vos velkančius kojas miesto centre ir atokesniame kampelyje. Jie - kasdieniai šiukšlių konteinerių svečiai: kuo anksčiau atsiranda greta jų, gal ir atranda ką nors mūsų išmestą: nepabaigtą graužti kaulą, butelyje likusį alaus ar dar kokio gėrimo lašą, duonos kriaukšlį... Šiai dienai, o rytoj? Rytoj, kaip dievas duos, o duos tiek, kiek pats susiras, jeigu susiras, jeigu kitas jo nepralenks...
Juos jauti iš toli, jauti pagal kvapą: kūnas jau geroką mėnesį ar daugiau vandens nematęs, rankos lyg juodaodžio, veidui iki to mažai betrūksta...
O juk buvo žmogus... Kaip atsitiko, kad taip atsitiko? Jam tik keturiasdešimt. Dar vaikas būdamas neteko tėvų. Atvėrė internato duris, pasitiko vaikų namai, kalėjimas, nesėkmingos vedybos, skyrybos, alkoholis, vėl kalėjimas, vėl alkoholis, pašlijusi sveikata. Gatvėje sutikta socialinė darbuotoja po ilgai trukusio pokalbio pasiūlo apsigyventi nakvynės namuose. Ir dabar ten gyvena... Panašių istorijų begalės. Ir visos jos iki ašarų skaudžios...
Vilniuje yra Vilniaus arkivyskupijos Carito nakvynės namai ir Benamių dienos centras, Motinos ir vaiko globos namai, Amatų mokymo centras, Visų šventųjų parapijos vaikų ir laikinosios globos namai, taip pat Vilniaus nakvynės namai su savo filialais, tačiau ar pakanka jų, kai nuo pernai beglobių skaičius išaugo nuo 400 iki 800 (žr. A.Adomaitytės str. „Žemiausios kastos benamiai prieš A.Zuoko vizitą neteko laikino guolio“, 2013-01-25 d. “L. rytas”, internete). Vilniaus nakvynės namai gali priimti iki 210 žmonių, kiti gal irgi kažkiek gali, o kur kitiems glaustis? Ir kur dingti benamiui, kai jis iš tų namų “išprašomas“ prieš 8 val. ryto , o grįžti leidžiama ne anksčiau 18-tos?
Vietos prie kompiuterių laukia ir jų
Kaip rūpinamasi jais užsienyje? Ar dalyvauja šiame procese kultūros įstaigos? Juk mes įpratę mokytis iš užsienio patirties. Interneto žurnalo „Salon“ straipsnyje „Viešosios bibliotekos: naujoji benamių prieglobsčio vieta“ teigiama, kad „ Amerikos bibliotekų asociacija turi atskiras gaires, skirtas bibliotekų paslaugų už skurdo ribos atsidūrusiems žmonėms. Šiose gairėse sakoma, kad biblioteka yra demokratiška ir visiems prieinama vieta, todėl jos turėtų užtikrinti, kad jų paslaugos būtų prieinamos visiems...“ Antai San Francisko (Amerika) viešojoje bibliotekoje budi specialiai tam skirta darbuotoja, kuri paaiškina, kur galima rasti nakvynę, kur galima nemokamai apsiprausti, suranda geresnį neužgaulų žodį, Šarlotės ir Meklenburgo centrinė biblioteka moko juos kompiuterinio raštingumo, padeda susirasti darbą, žiemos pirmadieniais Grinsboro biblioteka siūlo benamiams nemokamą maitinimą .O Lietuvoje?
Vilniaus benamiai susirado dar vieną prieglobsčio vietą - Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešąją biblioteką. Senamiestyje įsikūrusi biblioteka gerai žinoma benamiams. Mėgstamiausia jų vieta bibliotekoje yra Informacijos skaitykla. Čia nemokamas internetas, tylu, žiemą - šilta. Jie vis dažniau čia užsuka, pasilieka ir tikisi, kad iš jų nepasityčios, praturtins dvasiškai ir neišvarys į gatvę.
Galima pasidomėti naujausia knyga Abonemente. Nuotraukos autoriaus
„Varyti į gatvę neturime teisės. Esame viešoji biblioteka, privalome būti atviri visiems. Suteikdami savo vartotojams informaciją, privalome užtikrinti, kad šioje informacijoje nebūtų išreiškiamas pažeminimas, paniekinimas arba teisių apribojimas. Benamiai yra mūsų visuomenės dalis, jie tokie pat žmonės, kaip ir mes. Žinoma, sunkoka tokiems lankytojams aiškinti apie elementarią higieną neįžeidžiant, apie būtinybę praustis... Sulaukiame skaitytojų skundų, kad benamių skleidžiamas nemalonus kvapas pažeidžia jų teises, jie pagrįstai susirūpinę ir išsigandę galimų infekcijų ir parazitų. Be visų šių išvardintų problemų stiprokai kenčia ir mūsų bibliotekos įvaizdis, kurį nuolat kuriame ir palaikome. Benamių yra visur, ne tik mūsų bibliotekoje. Ypač atšalus orams. Stokojame patirties. kaip organizuoti darbą su šia lankytojų grupe. Todėl ir ieškome sprendimo būdų, šnekamės su kolegomis, bendraminčiais, daug diskutuojame ir ginčijamės tarpusavyje. Mūsų darbuotojams teks išmokti suprasti šios išskirtinės grupės narius, kalbėtis su jais be pykčio, atrasti, kas jiems įdomu“,- sakė Skaitytojų aptarnavimo centro vadovė Aldona Jeleniauskienė.
Bibliotekos iniciatyva 2013 m. vasario mėn. organizuotas bendraminčių pasitarimas: Vilniaus miesto socialinės paramos centro direktorė Solveiga Reisgienė bei vyresnioji socialinio darbo organizatorė Inesa Radkevičiūtė, Vilniaus arkivyskupijos Carito nakvynės namų ir Benamių dienos centro vadovė Aida Karčiauskienė bei socialinė darbuotoja Sigita Urbonaitė, Vilniaus miesto nakvynės namų direktoriaus pavaduotoja Audronė Luneckienė bei direktorius Edvardas Jablonskis, bibliotekos darbuotojai svarstė, kaip suvienyti bibliotekos ir institucijų, atsakingų už benamių, beglobių gyvenimą, jėgas, kad būtų padėta Žmogui, kurio daugelis jau nelaiko Žmogumi. Žmogui – benamiui.
Benamiai vis dažniau užsuka į Trakų g. 10, Adomo Mickevičiaus biblioteką, kur palinksta ties kompiuteriais, kur įsileidžiama į skaityklas, kur jie mato kitokius žmones, kur, atvirai šnekant, laikas leidžiamas tikslingai.
Laukia ilgas ir nelengvas kelias į savitarpio supratimą. Bibliotekos darbuotojams yra apie ką pagalvoti, benamiams - taip pat. Ar negalėtų biblioteka tapti ta vieta, uostu, užuovėja, kur ne tik gera sušilti, bet ir grįžti į anksčiau gyventą gyvenimą, kuriame buvo vietos knygai, mėgiamam laikraščiui ar žurnalui, įdomiai diskusijai?
Atgal
