VISUOMENĖ
12 14. Tolyn - gilyn ir platyn
Alfonsas Kairys
Vėl kalbame apie romus, gyvenančius Vilniaus Kirtimuose ir norinčius daugiau išmokti šalies, kurioje gyvena, kalbos, etnokultūros. Grupelė lankančių lietuvių kalbos kursus buvo išvykusi į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, vieną didžiausių muziejų Europoje po atviru dangumi, užimantį 195 ha ir turintį 183 statinius, atgabentus iš Dzūkijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos bei Mažosios Lietuvos.
Jau vykstant Kauno link, vyko pamoka: pamoka ant ratų apie senosios Lietuvos sostines ir konkrečiai apie Kernavę, kurioje tik ką būta. Kartojimo pamoka ant ratų... Žvelgiant pro autobuso langą į ūkanotą rudens dangų, prisiminta tema „Laikas. Gamta. Spalvos“. Nors ir apsiniaukęs dangus, tačiau spalvų, likusių nuo vėjo blaškomų medžių, liko. Mus vijosi ir rausvos, ir auksinės gelsvos bei žalios spalvos.
Ilgai tylėjęs, molis prabilo. Romai klausosi molio kalbos
Kantriai laukusi ir svetingai pasitikusi Žinių fėja, gidė Vida Olechnovičienė iškart panėrė į tarmių pasaulį, pasakydama, kad mes esame mini Lietuvoje, o Lietuva be tarmių - tai „neaprengta“ Lietuva. Mūsų tema ir buvo „Lietuvos kalbinė puošmena - tarmės“. Kursantai sužinojo ne tik kas yra dzūkai, bet išgirdo jų kalbą. Dzūkiškas žodis pirkia praplėtė žodyną žodžiais pirkia, molinė asla, pečius ir kt.
Einant į žemaitišką stubą, lauke ganėsi žolę kramsnojantis arklys. Iškart buvo klausiama veislės, kainos, kur galima tokį žemaituką (jiems naujas žodis) nusipirkti. Gidė pasakojo apie neseniai vykusią lietuvių ekspediciją ištvermingaisiais žemaitukais iki Juodosios jūros... Pamatyta atskira patalpa, kurioje kepdavę duoną. O duona buvusi ir skani, ir sprangi, ir saldi, ir sūri... Taigi čia pakartojome temą „Kainos. Mandagus kreipinys. Nuotoliai.“
Pakeliui - vėjiniai, vandens malūnai... Sužinota, kaip jų sparnus vėjui palankia kryptimi pasukdavę. Pirmą kartą akys pamato žiedžiamus molinius puodus. Kiekvienam buvo žingeidu, kaip tai daroma, ir čia gidė bei dirbantys puodžiai padėjo „susigaudyti“...
Susidurta ir su patarlėmis. Važiuojant per tiltą, gidė paklausė, ar nėra tarp mūsų melagėlių, nes pagal lietuvių liaudies patarlę: „Melagis važiavo, tiltelis sulūžo, ir jis upelin įgriuvo“ galėsim nugarmėti žemyn. Pasirodo, nė vieno melagio nebūta - ir laimingai keliauta tolyn. Ties dviem milžiniško dydžio akmenimis sustota, o prie įspūdingo tvenkinuko ir pažvejot norėta, prisimintas terminas „žvejyba“ ir kas su juo susiję...
Grupelė atvykusių romų aptaria, ką matė stuboje. Nuotraukos Romo Vorevičiaus
Įspūdingi užėjimai į gyvenamuosius būstus ir prisilietimas prie senosios Lietuvos ne tik etnokultūros, bet šiuo atveju ir lietuvių kalbos pamato - tarmės - praplėtė kalbos mokymosi gaires.
Darnus ir garsus edukacinės - pažintinės kelionės - pamokos dalyvių „Ačiū“ buvo skirtas Lietuvos liaudies buities muziejui, nemokamai organizavusiam priėmimą po Lietuvos dangumi. Kursų klausytojai taria padėkos žodį Romų centro direktorei Svetlanai Novopolskajai, pavaduotojai Daivai Drazdauskienei, bendradarbiams Grafui, Mariui, Kostui. Be jų tokios įsimenančios kelionės nebūtų.
Atgal
