VISUOMENĖ
05 04. Visur gerai, bet ar iš tikrųjų namuose geriausia?
Rūta Jankauskaitė
Visur gerai, bet namuose geriausia? Tada, kas yra tie „namai“? Ar ten, kur gimei ir augai, ar ten, kur šiuo metu tau yra visapusiškai geriausia? Pastaruoju metu, grįžus į Tėvynę Lietuvą beveik kasdien uždavinėju sau šiuos klausimus ir nerandu vieno atsakymo... Mano nuomone, NAMAIS, į kuriuos norisi sugrįžti, tampa ta vieta, kurioje jautiesi pilnavertiškiausia asmenybė. Pagarba, šiluma, žmogiškumas, galimybės... Viską pasiekus, nieko daugiau atrodo ir nebereikia, tik stengtis visa tai išsaugoti ir įvertinti. Deja, šiuo metu mano namai yra Norvegija ir tuom iš vienos pusės džiaugiuosi, tačiau iš kitos norisi verkti...
Kasdien Lietuvoje susiduriu su įvairių nuomonių šalininkais. Kai kurie- skeptikai, visada niekieno neraginami bandantys mane įtikinėti, jog aš privalau būti Lietuvoje vien dėl to, kad esu lietuvė. Neva ten (Norvegijoje) esu „niekas“, o grįžusi čia- į Lietuvą būčiau jau „kažkas“, jei gyvenčiau tarp „laimės kūdikių“ir dėl to, jog esu lietuvė gimtoje šalyje. Tačiau visiškai nesutinku, nes tikrai ne iš „auksu padengto“gyvenimo bandžiau pabėgti, na net pabėgti nebandžiau, o tik šiuo metu norėjau būti ten, kur man geresnės sąlygos ne tik finansine, bet ir kultūrine prasme. O tiems žmonėms, kurie niekada nebuvo emigravę ir mėgsta garsiai sakyti, jog išvažiuoja tik tie, kurie nenori dirbti, galėčiau tik užbaigti šitą mintį- išvažiuoja tie, kurie nenori dirbti už dyką ir neturi įtakingų dėdžių... Nes užsienyje reikia stengtis dvigubai jau vien dėl to, kad esi kitatautis ir turi užsitarnauti savo vertę, patikimumą, jog įrodytum, kad užsienio darbdaviui visgi labiausiai naudinga būtent tave samdyti, o ne kitus. Sutikau ir tokių norvegų, kurie manė, jog Lietuvoje nėra net interneto, bankų ir t.t., bet toks klaidingas įspūdis yra iš informacijos trūkumo arba mūsų kraštiečių, kurie emigruoja ne užsidribti, tačiau nešvaria veikla užsiimti , dėka. Tačiau aš tuoj pat įrodau, kad Lietuva tikrai nebe akmens amžiuje gyvena ir kad kai kuriose srityse mes labiau išsivysčiusi šalis nei pat Norvegija. Tenka ir versti rusiškai ir lietuviškai sakinius, kad parodyčiau, jog mes nekalbam rusiškai, o turim vieną seniausių ir gražiausių kalbų pasaulyje...Ir televiziją mes turim anksčiau, elektroninių atsiskaitymų sistemą labiau išvystyta ir dar daug daug dalykų, tačiau pačio svarbiausio visuomenei- normalaus pragyvenimo lygio mūsų šalyje sunkiau rasti nei adatą šieno kupetoj...
Hamaro vaizdai
Grįžtant prie „namų“sąvokos, nepraėjus dar net vieneriems metams, kartais „pagaunu save“, kai kalbėdama su žmonėmis sakau :“grįšiu į Norvegiją“, o ten būdama sakau: “važiuosiu į Lietuvą“, tai tik dabar pajutau, kad ten, kur grįžtama, ten vadinas tavo namai, o kur tik nuvyksti- tai tik svečiuojiesi, tvarkai tam tikrus reikalus, moki mokesčius ir panašiai... Širdį gelia, kad gimtoji Lietuva tampa tik ta stotelė, kuri tave kviečia dar dėl universiteto, keletos draugų ir pasiilgtų geografinių vietų, apie kurias kartais būdama toli toli svajoji, tačiau mintyse matai jas dešimt kartų gražesnes negu yra iš tikrųjų. Tikrai neišsižadu Lietuvos, tačiau būsiu Norvegijoje tiek, kol jausiuos reikalinga kaip žmogus visų pirma, o ne kaip mokesčių mokėtojas ir niekas daugiau... Keista, kad nors ir studijuodama Lietuvoje, Norvegijoje turiu daugiau studentiškų privilegijų negu pačioje gimtinėje, pavyzdžiui: mokesčių procentas sumažintas trigubai Norvegijoje, nors esu studijuojanti Lietuvoje, nuolaidos keliaujant ir bilietams i renginius ar sveikatinimo paslaugas...Na ,bet viskas manau remiasi į tą ekonominę juostą, kuri ir lemia finansines sąlygas.
Saugumas
Dar vienas pagrindinių aspektų, kuris „pririša“žmogų prie tam tikros vietos. Saugumas finansine prasme šiuo atveju. Nelegaliai neteko dirbti, todėl jau kaupiu ir pensiją norvegiško dydžio, kurią gausiu ir gyvendama ir Lietuvoje. Žinoma ji bus taip pat proporcinga nuo mano uždarbio, tačiau esu garantuota, jog ji bus keleto tūkstančių litų intervale, todėl jau dabar, būdama 22metų, esu rami dėl to ,kad pensijinio amžiaus būdama, turėsiu galimybę nuvažiuoti į Palangą ir anūkams ledų nupirkti. Anksčiau gaudavau iš senelių pinigų, o dabar galiu pati jiems duoti ir tuo didžiuotis, jog aš galiu.
Hamaro vaizdai
Sakoma, kad šypsena nieko nekainuoja, kad ja galima nupirkti labai daug. Dėl šio kultūrinio norvegų bruožo, jog jie bent jau visada stengiasi šypsotis bei būti maloniais nepažįstamiems, noriu tenai būti. Palyginus net viešojo aptarnavimo sektorius Lietuvoje ir Norvegijoje, galiu drąsiai teigti, jog mūsų Marijos Žemėj dar daug daug yra kur tobulėti, ypač mažuosiuose miesteliuose, pavyzdžiui, pabandykime nueiti apie 21 valandą į mažmeninės prekybos centrą, gal sostinėje ir maloniai mus aptarnaus sukandusi iš paskutinių jėgų dantis pradavėja, gal net „labas vakaras“ištars, tačiau mažame miestelyje labiausiai tikėtinas variantas bus, kad būsime taip pasitikti, jog tikrai pajusime kiek pardavėja per šiandien pavargus ir iš jos žvilgsnio pasijausime kaip nusikaltėliai, jog taip vėlai drįstame jai trukdyti. Gal dauguma į tokius dalykus neatkreipia dėmesio, tačiau manau nesvarbu kur, tačiau mes turime teisę gauti kokybišką aptarnavimą. Šituo klausimu mūsų šalyje dar trūksta pažangos. Žinoma, dabar viešojo aptarnavimo sektoriaus darbuotojos gal pasipiktino, iškart puldamos teisintis, jog uždirba per mažai ir dirba per daug, tačiau juk mes kiekvienas klojamės savo guolį, priklausomai nuo to ,kaip norime išmiegoti...
Pernai, kai dar gyvenau sostinėje, skaičiuodavau kiekvieną centą, nes šaltuoju metų sezonu man vienai reikėdavo mažiausiai tūkstančio litų, kad užtektų susimokėt už senos statybos vieno kambario nuomą bute, komunalines paslaugas, o kur dar maistas, rūbai ir t.t. Lietuvoje labai gera, bet tik tol, kol turi užtektinai pinigų. Tikras prestižas gyventi šalyje, kur uždirbti dar studijuojant apie 700 litų, o dėl to, kad galėtum , turi turėti mažiausiai tūkstantį... Ne iš piršto laužti ir anekdotai apie lietuvius sklando, jog tik mūsų pilietis, gaudamas šešis šimtus, gali už butą sumokėti aštuonis... Turim susikurti pragyvenimo šaltinį patys, bet visiems to padaryti neįmanoma...
Kas kaip moka, taip ir šoka, todėl aš savo šokį statau pati ir dar nei akimirkai nesudvejojau klystu ar ne. Šiandien esu Lietuvoje, kur kainos nesuvokiamu greičiu auga, bet esu laiminga, kad jau rytoj skrisiu i Norvegiją, ten užsidirbsiu ir vėl galėsiu sugrįžt į Tėvynę. Vertinu nepriklausomybės statusą, turėdama galimybes, kuriu ateities planus, kurie yra susiję su tais namais, kuriuose man bus geriausia. Džiaugiuosi, jog jau išgaliu gyventi be jokių įsipareigojimų „dosniesiems dėdėms“- bankams ir galiu ramiai miegoti naktimis. Neišsižadu ir neišsižadėsiu savo Tėvynės- Lietuvos, tačiau negaliu pastoviai gyventi joje tol, kol nesijausiu reikalinga čia visų pirma kaip pilietė ir žmogus. Iki pasimatymo, Lietuva!
.jpg)
