VISUOMENĖ
04 20. Pavasario staigmenos ir beržų atmintis
Vytautas Paliukaitis
Išblukusios sostinės spalvos verčia žmogų ieškoti džiaugsmo kitoje aplinkoje. Pirmąją pavasario dieną, kai sutemos nusileido į miesto centrą, skubėjau Islandijos gatve prie jos vardu pavadintos stotelės. Įlipęs į 3 maršruto troleibusą, pasijutau šventiškai –per dieną susikaupę rūpesčiai dingo akimirksniu –transporto vidaus įranga tiesiog švytėjo Vilniuje iki šiol neregėtų šiltų spalvų harmonija. Mažorinę nuotaiką dar sustiprino apšvietimas. Viskas nauja. Daugelį metų naudojuosi sostinės ir Kauno troleibusų transportu, dažniausiai įpratome matyti ramias –pilkas, mėlynas sėdynių ir atlošų apmušalų spalvas, nes jos praktiškesnės.
Gražu, kad sostinės valdžia rūpinasi ir šios srities estetika.
Staigios oro permainos –šlapdirba, lietus ir netikėtai pasirodanti mėlyname danguje pavasariškai „besišypsanti“saulutė skatina skubėti į kaime esančią gimtinę tvarkyti sodo ir nebaigtų grėbti dėl nuolatinės drėgmės obelų, kriaušių ir slyvų lapų.
Žingsniuodamas Beržų gatve žvalgausi į abipus išsirikiavusias sodybas, o ypač į seniausius, prie jų „budinčius“beržus. Jie man primena jau netoliese, prie bažnyčios sparčiai besiplečiančiose kaimo kapinėse užmigusius amžinu miegu žmones. Štai netoli kryžkelės, rytų pusėje, prie iš tremties grįžusios šeimos, pasistačiusios gyvenamąjį namą ir du ūkio pastatus trijų beržų sulėtinu žingsnį. Jie tapo dramatiškų įvykių liudininkais, pakilę iš tamsios žemės baltuose kamienuose tamsiai pilkos spalvos juostelėse įrašė svarbius čia matytus įvykius. Medžiai gal net giliau nei mes jaučia ir saugoja greta jų atsitikusias nelaimes. Pirmaisiais pokario metais, praeidami tuščią sodybvietę, matėme sodą, pušynėlį, kurio viršūnėse lizdus krovėsi varnos. Iš vyresniųjų sužinojau, kad gyvenamąjį namą išsiardė ir kitoje vietoje sau pasistatė iš kažkur čia pasiųstas dirbti kolūkio pirmininkas. Etika neleidžia minėti pavardžių, bet skaitytojams gali būti įdomus epizodas iš mokyklos laikų, kai su dviem jo vaikais lankėme pradines klases. Mums, antrokams, pradėjus mokytis rusų kalbos, kartą mokytoja pasiūlė išversti keletą trumpų sakinių. Kadangi mažą žodžių atsargą dar įsiminę turėjome, mokytoja paprašė minėto pirmininko dukters: „Tamara, kaip išverstum “tvartas“? Mokinukė buvo ramaus būdo ir ištarė: „saraj“. Jos brolis lankė pirmąją klasę ir tik per pertraukas šurmuliuodavo su visais. Vaikai kaip ir visi...
Pro sodybą vedantis kelias dar ilgai mūsų buvo vadinamas vieškeliu. Šiandien jis pavirto asfaltuota gatve. Prisimenu, buvo gyventojų, smerkusių vieno iš paskutiniųjų čia dirbusių kolūkio pirmininkų potvarkį –nuimti nuo medžių kryželius su Kristaus kančia. Kadangi apie mirusįjį nedera blogai kalbėti, juo labiau rašyti, paminėsiu tik tai, kad eidamas Beržų gatve prie trijų kryželių kilsteliu kepurę –mūsų Atpirkėjas nuo gyvų medžių primena kiekvienam, kokie nežinomi yra Dievo keliai.
Šioje gatvėje jau ne vienas iš gyventojų nebesodina jaunų berželių, mieliau renkasi dekoratyvinius krūmus, vietoje tvorų sodina kiemą pridengiančius spygliuočius. Abipus dažniausiai matau plastikinius ir stiklinius alkoholinių gėrimų butelius.
Grįžęs į sostinę dar negaliu akis ir sielą džiuginti lapuočių spalvomis, tad kasdien praeidamas Gedimino technikos universitetą, Pylimo gatvėje, stabteliu –pirmojo aukšto languose sodria žaluma praeivį sveikina vazonuose augančių gėlių lapai. Savo dydžiais ir for
.jpg)
