VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

2024.10.24.KUR VERŠIAI MIDŲ GERIA

Kęstutis Trečiakauskas

Publicistas

Labas! Nors gal reikėtų sakyti „Labas rytas“, „Laba diena“ ar „Labas vakaras“. Tačiau tai nieko nepakeistų. Svarbiausia yra kaip nors pasisveikinti. Gal nežinote, kad, pavyzdžiui, lenkai neturi „Labo ryto.“ Gal ir gudriai sugalvota. Nereikia anksti keltis. O jei sugebėjai nubusti su pirmais gaidžiais, nieko baisaus, jei palabinsi dieną. Kadangi labas reiškia ir sėkmę, gerumą, tai prieveiksmis labai to gerumo suteiks dar daugiau. Dabar, kai jau spėjome pasisveikinti, norėčiau paklausti mielą skaitytoją, apie ką jis pirmiausia pagalvojo perskaitęs, kad kažkur veršiai midų geria? Na, sekundėlę, kitą pamąstykime. Net neabejoju, kad mūsų mintys sutampa. Kažkur yra vieta, kur gyventi labai labai gera. Ten visi iki vieno laimingi. Net veršiai! Kodėl gili išmintis kalba apie veršius? Ogi todėl, kad veršiai laikomi kvailiausiais padarais. Jie nieko neišmano, nenutuokia ir visada tenkinasi tik veršio dalia. Sentencija irgi skirta veršiams. Ne žmonėms. Tik veršis ir gali tikėti, kad kažkur egzistuoja tokia palaiminga vietelė, kur ir veršiai laimingi. Žmonės sako gudriau: „Ten gera, kur mūsų nėra“. Ar įžvelgėte tikrą šios aksiomos prasmę? Taip, ten gera. Bet mūsų ten nėra... O vos tik ir mes ten atsirasime, ten jau nebebus gera... Tad ar verta ieškoti vietos, kur veršiai midų gera ir tos vietos, kur mūsų nėra? Kad ir kaip jus atkalbinėtume nuo tokių paieškų – bergždžias reikalas. Žmogus, kaip ir veršis, tiki, kad tokia vieta yra. Įrodymų daugiau nei reikia. Tai Biblijoje aprašytas Edenas, ispanų konkistadorų ieškotas bet nerastas Eldoradas, pasakiškų turtų prikrautos karaliaus Saliamono kasyklos... Žmogus visą gyvenimą ieškojo laimės. O kas ta laimė? Dabar vėl prašau minutėlei pakelti akis nuo laikraščio ir duoti smegenims darbo. Nebijokite jų pervarginti! Mokslas, kuriuo liepiama tikėti, net jei tai nėra mokslas, teigia, jog ir eilinę dieną, kai mes „nieko negalvojame“, po mūsų galvą pasišlaisto 4000 įvairių minčių! Jeigu tuo teiginiu netikite, pretenzijas prašau reikšti ne man, o Minesotos universiteto psichologijos profesoriui Erikui Klingeriui. Taigi pabandykite atsakyti – ar Jūs esate laimingi? Nesvarbu, ką tamstos atsakysite. Kur kas svarbiau išsiaiškinti, ką Jūs laikote laime? Dar kartą įjungę savo biologinį kompiuterį jau po minutės kitos suprasite, jog šis klausimas Jus įspraudė į kampą. Kažkada labai seniai man patiko vieno žmogėno mintis, jog jisai būtų pats laimingiausias žmogus pasaulyje, jeigu „dabar galėtų gauti skaityti laikraštį ir užsidegti cigarą... „Na, laikraštį Jūs jau turite. O cigaro nesiūlyčiau aš. Geriau kavos puodelis. Gerbiamieji! Leiskite viešai Jums pareikšti ir pasigirti, kad dabar aš, kaip ir tas žmogėnas, esu laimingiausias žmogus pasaulyje! Skaitau šį laikraštį ir gurkšnoju arabikos kavą... O Jūs? Jeigu sakysite, kad esate nelaimingas, tai pabandykite paaiškinti – kodėl? Deja, deja! Šito tamstoms irgi nepavyks padaryti, nes visiškai neaišku, kas ta sumauta laimė. Nėra pasaulyje nė vieno apibrėžimo, kuris bent apytiksliai nusakytų, kas yra ta visų trokštama dama. Ar ji kaip beprotiškai mylima moteris, ar beprotiško sekso paslaptis įvaldžiusi kurtizanė, ar milijoninė sąskaita banke? O gal ji plačiai išgarsėjęs vardas, aukščiausios pareigos šalyje? Mat ir nelaimę ne visi suvokia vienodai. Yra net infuzorijos proto ir jausmo neturinčių padarų, kurie karą laiko savo laimės ir išskirtinumo rodikliu, bet didele nelaime laiko netyčia sudaužytą degtinės butelį... Lietuvos kaimo valstiečiui nelaimė buvo kritusi karvė, vaiko liga... Dabar pasaulis ir jo gyventojai karštligiškai ieško laimės, kuri labai primena tą vietą, kur veršiai midų geria... Jos ieško tūkstančiai lietuvių, milijonai pabėgėlių ir… nedidelė, bet labai gudri žmonių grupė, kuri skelbia, kad jai rūpi ne jos, o mūsų visų laimė! Jums niekaip nepavyks iššifruoti tų politinių „partaigenose“, kurie gyvenimo scenoje rodo tik grimą arba kaukę ir kartoja tik „scenarijaus“ žodžius. Kelis dešimtmečius lengvai įtikindavo „žiūrovus“ neva „tautinių mažumų“ teises gynęs „vyresniojo brolio“ subproduktas ir kitas „švęsto vandenėlio nuo kovido“ pardavėjas, apvaginėjęs valstybę ir „vokeliais“ mulkinęs savo darbininkus... Kiek tokių išverstakailių lopetom grobė mūsų visų pinigus, vykdė pelningas „amžiaus statybas“, kiek jų pralošė kruvinų mūsų pinigėlių! O kur dar velnio tuzinai kontrabandininkų, sukčių apiplėšinėjančių ne tik bobules, bet ir rimtas įstaigas? Verkia „teisės“ adeptai, kad jie nuskriausti atlygiu, darbo sąlygomis… Bet tie patys draugai nenori matyti neteisybės. Gal net pritaria jai? Po partijų sparneliu šiltai susisuka vietelę visose valdžios struktūrose įvairūs perbėgėliai, melagiai, net smulkūs kišenvagiai… Iš kiekvieno po centą – ir jau milijonas! Kai „laikinai“ ne laikinas veikėjas mažino pensijas ir didino PVM-ą, tauta patikliai karpė ausimis. Ji ir dabar jomis karpo. Gal todėl, kad jau turi ausis gyvūno, kuris sukryžmintas su arkliu negali turėti palikuonių? Mes jau vis mažiau jų sulaukiame. Vos vos peržengėme pusiaukelę į rinkimus. Vos vos. Ar tai nereiškia, kad mūsų pačių laimė mums nerūpi? Lyg ir protingiau balsavome. Lyg ir. Bet ar portfelių dalybos vėl nenuvils? Ar prie sudaužytos geldos patikliai vėl nešauksime: „Eureka!“? Nesuvyniokite savo uodegų ant šiltų foteliukų. Dar laukia „paskutinis pasispardymas“. Mandatų tikisi net ir tie, kurių klastą visgi suvokė ilgai mulkinti rinkėjai. Pasisavinti, pavyzdžiui, Laisvės vardą daug proto nereikia. Bet ar daug jo reikia, kad suprastum, ko laukti iš siūlomos „laisvės“? Taigi visiškai atvirai skelbiama, kad jūs, maži ir menki piliečiai, niekam nerūpite. „Be skrupulų kovosime, kad būtų priimtas Civilinės sąjungos įstatymas, ratifikuota Stambulo konvencija…“ O kas trukdė priimti normalų dokumentą, kuris, patvirtintas notaro, leistų laisvai disponuoti turtu, gauti informaciją apie sveikatą? Kas? Neatsirado net teisės studento, kuris sugebėtų parengti tokios sutarties šabloną? Bet „laisvė“ nori leisti tuoktis (!) su tuo, ko nenumato nei Konstitucija, nei „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija“. Šios Deklaracijos 16 straipsnis be jokių išsidirbinėjimų skelbia: „1. Vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką ir sukurti šeimą.“ Kad ir kokį Žmogaus teisių apsaugos dokumentą atsiverstume – deklaraciją, paktą, protokolą ar konvenciją, nerastume „laisvo“ šeimos sampratos traktavimo. Nuolatinis rėkavimas apie „žmogaus teisių gynimą“ yra savo valstybės žeminimas ir šmeižimas! Ir teiginys, kad „Turime nebaigtų reikalų“, vienu iš tų „reikalų“ įvardija ir tokį: „Užtikrinsime tautinių mažumų teises...“ Šis „nebaigtas reikalas“ kategoriškai tvirtina, jog Lietuvoje „mažumos“ neturi teisių… Galima pamanyti, kad Lietuvoje draudžiama kalbėti kita kalba, išpažinti kitą religiją, sudaryti mišrią šeimą...Gal apskritai reikėtų įkurti „Nebaigtų reikalų ministeriją“? Ji galėtų sėkmingiau galutinai sugriauti švietimą, sveikatos apsaugą, teisingumą, kalbą, šeimą, tradicijas... Viską! Ne tik tiltus, kelius ir pasitikėjimą savo valstybe. Įgyvendinti „draugo Suslovo“ svajonę – „Lietuva bus… Bet be lietuvių!“ Rinkitės, ponai! Bet jei patingėsite nueiti į pakartotinį balsavimą, nesitikėkite, kad gyvensite geriau, kad jūsų vaikai nepabėgs ten, kur daugiau proto, sąžinės ir teisingumo... Bet visiškai nėra reikalo bėgti ten, kur veršiai midų geria. Galime turėti stiprią ir turtingą valstybę, šviesią jos ateitį ir laimingą nūdieną.

Atgal