VISUOMENĖ
2024.10.07.Politinio kalinio ir vertėjo Antano Dambrausko atminimo įamžinimas Druskininkuose
Dr. Raimundas KAMINSKAS
LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas
Istorinės atminties tyrinėtojas
Patriotinių idėjų ir vertybių populiarintojas
2024-10-05 Druskininkuose, Vytauto gatvėje minint Tarptautinę mokytojų dieną buvo atidengtas atminimo ženklas, sukurtas pagal autentišką artefaktą (skulptorius prof. Alfonsas Vaura), politiniam kaliniui, vertėjui Antanui Dambrauskui (1911-1995).
Renginyje dalyvavo Antano Dambrausko artimieji, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, LGGRTC atstovai, VDU dėstytojai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos atstovai, mokytojai, bendruomenininkai, miestiečiai bei kiti svečiai.
Renginį organizavo kultūros renginių organizatorė, menotyrininkė Aušra Romanovaitė- Česnulevičienė kartu su Antano Dambrausko atminties įamžinimo labdaros ir paramos fondu.
Politinis kalinys, vertėjas ir memuaristas Antanas Dambrauskas gimė 1911 m. vasario 10 d. Norkūnų kaime Rokiškio valsčiuje ūkininkų šeimoje. Antanas šeimoje buvo vyriausias iš keturių vaikų. Mokėsi Norkūnų pradžios mokykloje, vėliau 1923–1931 m. Rokiškio gimnazijoje. 1931–1932 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje, bet suabejojęs savo pašaukimu išėjo iš jos. 1932–1936 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakultete klasikinę filologiją ir filosofiją. 1937–1945 m. mokytojavo Kauno III gimnazijoje, dėstė lotynų kalbą Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.
1940–1941 m. prasidėjus sovietų okupacijai nepakluso pigiai sovietų propagandai ir „naujajam“ literatūros dėstymui, už tai 1945 m. suimtas, nuteistas 10 metų. Kalėjo SSRS Čeliabinsko, Kemerovo, Omsko lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Druskininkuose, sukūrė šeimą, 1957–1976 m. dirbo Druskininkų vaikų sanatorijoje „Saulutė“ auklėtoju ir vokiečių kalbos mokytoju.
Versti pradėjo jau 1945 m. Puikiai mokėdamas graikų ir lotynų kalbas, ėmėsi versti antikinę literatūrą, tapo žymiausiu jos vertėju Lietuvoje. Išvertė Vergilijaus „Eneidą“ (1967), „Bukolikas“, „Georgikas“ (1971), Ovidijaus „Metamorfozes“ (1979), Homero „Odisėją“ (1979), „Iliadą“ (1982), Plauto komedijas „Karys pagyrūnas“ (1970), „Vergas apgavikas“ (1970), taip pat Aristofano, Teokrito komedijas ir visą Sofoklio tragedijų ciklą (1974, 1984). Paskutinis stambus jo vertimas – Senasis Testamentas. Iš tarpinių kalbų parengė pranašų raštų ir deuterokanoninių knygų vertimus katalikų Liturginės komisijos aštuntąjį dešimtmetį išleistoms šv. Mišių skaitinių knygoms.
1994 m. Antanui Dambrauskui buvo suteiktas Druskininkų Garbės piliečio vardas. Jis paskelbė savo atsiminimus knygose: „Narbutienė O. Antanas Kučingis“ (1993), „Miškinis A. Sulaužyti kryžiai“ (1989), „Profesorius Jurgis Lebedys“ (1983), „Rokiškio J. Tumo-Vaižganto mokyklai – 75“ (1993), „Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijai – 100“ (2018) ir kt. Yra knygų: „Antikinė literatūra“ (1978), „Antikinės komedijos“ (1989), „Antikinės tragedijos“ (1988), „Dumčius J. Graikų literatūros chrestomatija“ (1963), „Iš antikinio epo“ (1970), „Lemtis: iš antikinės poezijos“ (1977), „Romėnų literatūros chrestomatija“ (1992), „Suzdalskis J. P. Ant septynių kalvų“ (1969) vienas vertėjų. 1991 m. išleido atsiminimų knygą „Viskas praeina“, aprašęs susitikimus ir pokalbius Sibiro lageriuose su Petru Klimu, Antanu Miškiniu, A. Kučingiu, J. Gražuliu ir kt. Bendradarbiavo spaudoje: „Dienovidis“, „Dirva“, „Katalikų pasaulis“, „Literatūra ir menas“, „Mūsų kalba“, „Naujasis dienovidis“, „Naujos knygos“, „Pergalė“, „Sietynas“, „Švyturys“ ir kt. K
Antanas Dambrauskas mirė 1995 m. lapkričio 21 d. Druskininkuose ir buvo palaidotas Ratnyčios kapinėse.
Atgal
