VISUOMENĖ
2024.10.04.TŪKSTANTIS AČIŪ UŽ MARCINKEVIČIŲ
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Pavardė Marcinkevičius labai populiari. Bet aš noriu padėkoti už Tautos Dainių, didį poetą Justiną Marcinkevičių. Jis buvo ne tik lietuvių poezijos Everestas, bet ir iškiliausias Lietuvos Atgimimo šauklys, Sąjūdžio siela ir nepalaužiamas kovos su žmogėdriška imperija riteris. Nepretenduodamas į literatūros kritikų gretas apie šį kūrėją visiems savo mokiniams ir studentams esu sakęs, kad tai „mūsų dienų Maironis“. Šiai mano tezei neprieštaravo nė vienas bendramintis. Aukščiausias poeto kūrybos vertinimas visiškai nenuneigia ir nenuvertina daugelio kitų mūsų literatūros kūrėjų. Ačiū Dievui, mes apdovanoti daugybe talentų. Tačiau Justino Marcinkevičiaus šviesa Olimpe niekada neužges. „Kol bus gyvas bent vienas lietuvis“ – kaip tarsi priesaikos žodžiais įrašyta ant paminklo Vytautui postamento Perlojoje. Kas atsitiko, kad visa gauja tų, kurie „išėjo pasilikdami“, aršiai, tiesiog žvėriškai užsipuolė Poetą, ėmė Jį koneveikti, žeminti, neigti Jo nuopelnus ir palikimą? Atsigręžkime į Poetą – Pilietį, Poetą-Patriotą. Į Poetą, kaip jau buvo pasakyta – Sąjūdžio siela. Šiandien kas tik nori skainioja laurus nuo Nepriklausomybės vainiko, kuriame Poetui nepaliekama net menkiausio pumpurėlio. Šlykščiai subjaurota Valstybės atkūrimo istorija kelia į paviršių mėšlinas tų dienų šiukšles. Tie, kas lemtingais Sąjūdžio metais tyčiojosi iš tikrai mirtinai pavojingo siekio susigrąžinti Nepriklausomybę, apdairiai tupėjo krūmuose ir laukė nemokamos puotos po maro, tuoj pat iššliaužė iš patogių savo urvų urvelių, išlipo iš medžių ir pirmiausia ėmėsi paties niekingiausio budelių vaidmens – sunaikinti visus Sąjūdžio Revoliucijos karius, perrašyti istoriją ir įrašyti joje savo vardus. Nebūtus savo nuopelnus, savo „kovas“.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos nuotr.
Bet kodėl taip baisiai, taip nuožmiai, vos atgavus Nepriklausomybę, skubėta sunaikinti Justiną Marcinkevičių? Būtina garsiai ir sąžiningai pasakyti, kad be Jo, kaip ir tų, kurių jau nebėra gyvųjų tarpe, nebūtų laisvos Lietuvos! Nebūtų! Tokių buvo labai nedaug. Bet jie vedė mus į Nepriklausomybės aušrą, neatsitraukė, kai sausio 13 raudonųjų stalininių fašistų tankai traiškė žmones, kai tikinčių pergale katastrofiškai mažėjo... Man gėda prisiminti tuos, kurie skambino man, kad perkalbėčiau Ozolą, kad „suorientuočiau“ Genzelį, kad sustabdyčiau daugelio knygų ir kitų leidinių leidybą „Minties“ leidykloje. „Pragmatiški“ komunistai buvo gudrūs, atsargūs ir apsukrūs. Jie išlindo, kai jau niekas nebegrėsė. Išlindo susigrobti Lietuvos turto, uzurpuoti teisę ir teisingumą, apsikabinėti „nuopelnų“ blizgučiais. Bet tokie kaip Marcinkevičius, kurį visi laikė Autoritetu, Pavyzdžiu ir Sąžine, trukdė savo buvimu. Kai samprotaujant apie būsimą prezidentą kažkas atvirai pasakė, kad juo gali būti tik toks padorus žmogus kaip Marcinkevičius, į visus postus pretenduojančių nuvorišų nervai neišlaikė. Buvo duotas mirtinas įsakymas – sunaikinti. Sunaikinti! Poetas tai suvokė ir pamatė, kai liko vienas prieš totalinę banditinę bolševikų tobulai sukonstruotą giljotiną. O buvo dar tik 1991 metų birželis-rugsėjis... Dar tik pradžia tos Lietuvos, kurią Jis sukūrė su bendraminčiais ir bendražygiais. Leiskime prabilti Jam, Poetui, Lietuviui, šventam Kankiniui:
„Supratau: aš turiu būti sunaikintas.
Sunaikintas kaip poetas. Kaip pilietis. Jeigu neišlaikysiu – ir kaip žmogus. Viskas priklausys nuo to, kiek aš išlaikysiu. Juk tai ne tik literatūrinė, bet ir politinė vendeta“.
Tai atviro, kraujuojančio Poeto teksto „Taburetė virš galvos“ pradžia. Jeigu neperskaitysite tos Poeto išpažinties, nebeskaitykite toliau ir šio teksto. Jūs esate tos VENDETOS dalis. Jūs mąstote kaip ta putinaitė (negaliu jos pavardės rašyti iš didžiosios raidės), kuri paklusniai įsijungė į skalikų, aplojančių Poetą, chorą. Puolančių ir kandančių buvo daugiau nei tyliai ginančių. Uoliai darbavosi tokie nepelnytai pasigrobę sau vardą „Šiaurės Atėnai“, kurie (toliau cituoju Poetą) „...išpylė šitokią purvo, insinuacijų, prasimanymų statinę, kad aš ligi šiol tik žiopčioju, neatgaudamas kvapo, bejėgiškai mosuoju rankomis, šaukiu – o balso nėra, ieškau kojomis žemės – ir nepasiekiu...“ Šlykštūnai iš imperinių tarnybų sugalvojo gudragalvišką pretekstą užsipulti Poetą. Jo „Pušis, kuri juokėsi“ neva parašyta KGB užsakymu. Netruko atsirasti ir „nukentėję“ tada plačiai pasaulyje pagarsėjusios apysakos „herojai“ T.Venclova ir A.Štromas, Sniečkaus augintinis. Jo pavardę gal reikėtų rašyti iš dešinės į kairę – samortŠ. Juk Remark irgi yra Kramer. Ir niekam nekliūna. Taigi tiedu draugai labai pasistengė, kad su ta „pušimi“ Poetas būtų paverstas tautos priešu, melagiu, nevertu net žmogaus vardo. Kad nedrįstų pretenduoti ne tik į prezidentus, bet kad apskritai užsičiauptų. Sunaikinti! Tas slapta duotas įsakymas nepaliko akmens ant akmens. Iki šiol Poetas kone draudžiamas. Jam nereikia nei paminklo, nei jokio bent simbolinio atminimo. Jis juk ne LTSR himno autoriaus Antano Venclovos sūnus Tomas! Va Tomas, tai įeis į istoriją .Kai Helsinkio grupės narius kišo į kalėjimus, žudė, tą Tomą, pačių aukščiausių SSRS vadų palaiminimu „išleido“, (ar komandiravo?) profesoriauti į Vakarus. Kai skandalinga TV laida „Krantas“ išvėmė ir išviduriavo visą melo ir niekšybių katilą, nuolankiai tylėjo laisva, bet dar „tarybų“ Lietuva. Vienintelis mano bičiulis kaunietis Juozas Kundrotas parašė romaną „Skardis“. Jame jis išdėstė ne tik literatūrinę įvykių versiją. Vyko beprotiškas Poeto naikinimas. Susidorojimas. Vendeta. Kaip čia neprisiminti kraupaus profesoriaus Jono Kazlausko nužudymo? Iki šiol sąmoningai neištirto, neatskleisto. Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto salėje sėdėjau prie pašarvoto profesoriaus. O prie pat karsto, juodas kaip žemė sėdėjo profesoriaus vaikystės ir studijų draugas Poetas Justinas Marcinkevičius... Apie ką Jis tada galvojo? Ar nujautė, kad laisvoj Lietuvoj ir Jam bus sumanyta tokia baigtis? Pamiršusiems priminsiu, kad „nežinia“ kaip „dingusio“ profesoriaus lavoną skrodė pats didžiausias išdavikas „profesorius Markulis“... Tokių „markulių“ pilna Lietuva. Nebus jų, bus jų vaikai. Aprūpinti, patenkinti, gerbiami. Norint bent kiek padoriau atskleisti Justino Marcinkevičiaus fenomeną nepakaktų šimtų Jo Raštų citatų. Jo Žodis amžiams liks gilus ir svarbus kaip šiandien skaitomo Vydūno ir kitų išminčių mintys. Jų niekas nesunaikins. Jo sielos skausmas mums bylos, ką turime ginti ir kaip gintis. Pirmiausia – žodžiu. Atviru, doru ir neparduodamu. O kur tą Žodį rasti? Štai ir atėjo laikas pasakyti, kam tą tūkstantį ačiū šiandien tariu. Ne tūkstantį, o tris milijonus AČIŪ, jeigu mūsų dar liko tiek, turime tarti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, kuris išleido dešimt tomų Justino Marcinkevičiaus „Rinktinių raštų“. Aš juos pradėjau skaityti nuo aštunto tomo. Patariu ir Jums pradėti nuo jo. Žinau, kad jau beveik nebeliko tų, su kuriais braukėme ašarą žiūrėdami šekspyriškas Marcinkevičiaus dramas, kartu šaukėme „Lie-tu-va!“ Bet kiek Poeto Raštuose tiesiog mistiškų, pranašiškų žodžių! Juose giliausios įžvalgos apie mūsų istoriją, kultūrą, ekonomiką. Apie išlikimą. Apie mūsų tautos ir valstybės išlikimą, kuris jau kybo ant plauko, nes atsitiko tai, dėl ko taip sielvartavo mūsų dienų Maironis. Justinas Marcinkevičius. Dar kartą ačiū institutui, kad neleido sunaikinti Jo, mūsų Dainiaus. Gal ir kiti žudomi tautos genijai bus apginti ir išsaugoti. Gal… Vis sunkiau ir sunkiau pasitikėti tais, kurie „išėjo neišeidami“. Jie liko kituose kūnuose, kitose pareigybėse, kitaip pavadintose partijose ir kituose dariniuose. Tačiau ligi šiol maitinami per nematomą imperijos bambagyslę. Iki šiol. Ir belieka tik paklausti – ar dar ilgai?
Atgal
