VISUOMENĖ
2024.10.03.Tautininkas pašalino okupantus garbinančias plokštes
Marius Kundrotas
Idėjų istorikas ir politologas
Laikinajai Lietuvos valdžiai deklaruojant kovą su Rusijos atminties naratyvais ir būtinybę stiprinti lietuviškąjį patriotizmą, Vilniaus merui Valdui Benkunskui pavaldžios pajėgos sostinėje Kremliaus šalininko Stanislovo Tomo pavyzdžiu į šipulius trupina Lietuvos patriotų atminimo ženklus. Motyvas – kad šie ženklai pakabinti savavališkai. Tuo metu Naujojoje Vilnioje puikuojasi savavališkas paminklas lenkų okupantams.
Provincijose gi ligšiol gausu paminklų sovietiniams agresoriams. Vietinė valdžia tai toleruoja ir tai vyksta Rusijos hibridinio bei informacinio karo kontekste. Valdžios darbą tenka dirbti eiliniams patriotams.
Vienas iš tokių – ilgametis Tautininkų sąjungos, vėliau – Krikščionių sąjungos atstovas, šiuo metu kandidatuojantis Tautos ir teisingumo sąjungos sąraše bei Aukštaitijos vienmandatėje apygardoje Romualdas Liutkus. Šių metų rugsėjo 5 dieną Krekenavos sovietinių karių kapinėse (Panevėžio rajone) jis pašalino keturias akmenines plokštes su užrašu „Amžina šlovė didvyriams“. Vietinė valdžia, užuot padėkojusi tautininkui už iniciatyvą, apskundė jį policijai ir Kultūros paveldo departamentui.
Krekenavos seniūnas Vaidas Kaušakys, per tėvą susijęs su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, su ta pačia partija ir pats dalyvavęs rinkimuose, anot R. Liutkaus įvardijęs pastarojo poelgį chuliganizmu ir kapo išniekinimu. Bent taip suformuluota policijos tyrėjos nutarime, kuriame minimas pateiktas pranešimas.
Romualdas Liutkus
Šiuo atveju kyla klausimas, ar tai – bendra Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pozicija, ar tik vieno galimai susijusio asmens nuomonė. Ar žalieji valstiečiai laiko sovietinius okupantus didvyriais, kaip skelbė pašalintas įrašas?
R. Liutkaus teigimu, rajono valdžia pati nuplėšė 1999 metais pakabintą memorialinę lentą ant Bažnyčios g. 1 pastato, kuriame 1944–1954 m. veikė Krekenavos valsčiaus NKVD-MGB poskyris. 1999 m. gegužės mėn. visų šiame pastate kalintų ir tardytų žmonių atminimui pakabinta memorialinė lenta (aut. J. Jagėla).
„Nuo sovietinių karių kapo nuimtų plokščių ir seniūnui, ir rajono merui gaila, o kur dingo atminimo lenta kovotojams už Lietuvos laisvę – niekam nerūpi“ – samprotauja R. Liutkus.
Taigi, dėl istorinės atminties politikos šiandien tektų diskutuoti ne tik su atvirai prorusiška Liaudies partija ar nuosaikesne jos versija – vadinamąja Taikos koalicija, bet ir su valdančiąja Tėvynės sąjunga, ir su patriotinę alternatyvą vaizduojančiais žaliaisiais valstiečiais.
Nėra abejonių, kad vertų dėmesio kandidatų rastume įvairiuose sąrašuose ar vienmandatėse. Visgi partijos, deklaruojančios patriotizmą, turėtų įvertinti savo narius ar skirtus valdininkus, kurių politika, švelniai tariant, kertasi su tų partijų deklaracijomis.
Atgal
