VISUOMENĖ
2024.09.12.Tikėjimas proto kalba
Marius Kundrotas
Idėjų istorikas
Du svarbiausi klausimai daugelyje religijų – Dievo buvimas ir žmogaus dvasios gyvenimas po kūno mirties. Šie klausimai sprendžiami skirtingai. Ne visose religijose Dievas suvokiamas kaip subjektas, kai kur jis – veikiau beasmenė energija. Panašiai ir žmogaus dvasia arba siela kai kur suvokiama kaip besąmonė.
Vienur Dievas yra vienas, kitur dievų daug, dar kitur jis – viena esybė iš skirtingų asmenų. Dvasia ir siela kai kur tapatinamos, kai kur – išskiriamos. Vieni sielą suvokia kaip dvasios ir kūno visumą, kiti sielą kurdina tarp dvasios ir kūno, kaip trečią būties formą. Vieni dvasiai priskiria intuiciją ir sąžinę, o sielai – protą, valią ir jausmus, kiti mano, jog dvasia – tai vaizduotė, protas ir valia, o jausmai, intuicija ir sąžinė – tik siela.
Jei sielą priskirsime visiems aukštesniesiems gyvūnams, o dvasią iš visų gyvūnų – tiktai žmogui, panašiau į tiesą skambės pastarasis variantas. Kiti gyvūnai, geriausiu atveju, teturės dvasios užuomazgas. Kūrybos, mąstymo ir protingo sprendimo galios priklausytų žmogui.
Kol kas atidėkime kitokias dievybės ir žmogaus esybės sampratas, apsiribodami dviem konkrečiais klausimais: ar yra aukštesnė sąmonė, sukūrusi šią Visatą, ir ar žmogaus sąmonė gyvena po kūno mirties? Atsiribodami nuo teologinių argumentų, ypač – tokio lygio kaip „tikiu Dievu, nes apie jį skelbia raštai“ ir „tikiu raštais, nes per juos kalba Dievas“. Tokia tautologija sudaro filosofiškai atmestiną ydingą ratą.
Aristotelis ir jo mintis pratęsęs Tomas Akvinietis Dievą suvokė kaip pirminę priežastį. Kadangi viskas Visatoje turi priežastį, logiška manyti kažkur esant pirmapradę priežastį. Ji tapatinama su Dievu.
Visgi šis tapatinimas nėra tokia akivaizdybė, kaip mano jį teigiantieji. Pirmapradė priežastis gali būti ir materija. Gyvybė ir sąmonė bent teoriškai taip pat gali būti materijos produktai, kaip ir jos priežastys. Tad aristoteliškai akvinietiškas argumentas gali būti vertinamas tiktai kaip tarpinis, žengiant į tolesnius loginius, kosmologinius ir gamtamokslinius argumentus, kurie liudytų sąmonės dalyvavimą materijos formų kūrime.
Šiandien Dievo idėja dažnai priešinama su evoliucijos teorija. Visgi savaime evoliucijos teorija nei įrodo, nei paneigia Dievo buvimą. Tai, ar vyko materijos ir organikos evoliucija, tėra visiškai antraeilis klausimas, nes teoriškai evoliucija galėjo vykti tiek Dievo žinioje, tiek be jo.
Ričardo Dokinso (Richard Dawkins), Semo Hariso (Sam Harris) ir velionio Styveno Hokingo (Stephen Hawking) tipo materialistai mano, jog evoliucijos teorijos teisingumo atveju Dievas tiesiog nėra reikalingas. Bet ar tikrai taip? Paskaičiuota, kad atsitiktiniam vieno baltymo susidarymui tikimybė – vos vienas iš dešimties 113-uoju laipsniu. Tuo metu, kai Visatos amžius skaičiuojamas tik 13,7 milijardų metų. Taigi, lieka tik dvi tikimybės: arba čia įsikišo kūrybiška, protinga ir valinga jėga, arba mums tiesiog pasisekė.
Kitą argumentą, iš dalies sekdamas Anzelmą Kenterberietį, pateikė racionalistinės filosofijos tėvas Renė Dekartas (René Descartes). Jis kėlė klausimą: iš kur žmogus, kuris pats nėra tobulas, gali gauti idėją apie tobulumą, jei ne iš esybės, kuri išties yra tobulesnė už žmogų?
Visgi ir ši idėja savaime nėra absoliutus įrodymas, kad egzistuoja Dievas. Galimos bent dvi alternatyvios prielaidos. Pirma – kad tobulumo idėją mums įkvėpė aukštesnė gyvūnų civilizacija, kurios mintyse nėra kažko tobulesnio už ją. Antra – kad žmogus, lygindamas labiau ir mažiau tobulas būties formas, pats išmąstė, jog įmanoma kažkas tobulesnio ir už jį. Kitaip tariant, tas tobulumas gali būti tiesiog abstrakti konstrukcija, kuriai nėra analogo tikrovėje. Vis dėlto lieka klausimas, iš kur žmogus gavo Absoliuto idėją?
Kosminiai gyvūnai gali būti už mus tiek intelektualiai, tiek moraliai milijonus kartų tobulesni. Bet ar jie atitinka Absoliuto kategoriją? Apie tai tiesiog nėra patikimų žinių. Visgi Dievas žmonių smegenyse figūruoja ne kaip milijonus kartų tobulesnis, o kaip absoliučiai tobulas. Tiek dora, tiek protu, tiek galia.
Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad pagoniški dievai tokie nėra. Jie – arba gamtos gaivalų personifikacijos, arba žmogaus projekcijos – su iš to išplaukiančiomis dorybėmis ir ydomis. Vis dėlto čia kalbame apie Dievą kaip Absoliutą, kokį jį pažino daugelis filosofų ir abraominė religinė tradicija.
Šis Dievas – visažinis ir visagalis. Ar tokie gali būti kosminiai gyvūnai? Vargu. Visata – tokia beribė, kad žinoti visas jos paslaptis gali tik tas, kuris, mažų mažiausiai, yra Visatos bendraamžis arba ir daugiau – jos kūrėjas. Bet kokia kosminė civilizacija turėtų būti jaunesnė už Visatą, kur pirminiai elementai atsiradę anksčiau už gyvybę, o juolab – už sąmonę, kaip teigia mokslininkai ir filosofai materialistai.
Ne mažiau problemiškas nei žinios yra galios klausimas. Logiška spręsti, jog absoliučiai kontroliuoti visus Visatos dėsnius ar daryti iš jų išimtis, vadinamas stebuklais, gali tik tas, kuris tuos dėsnius nustatė. Bet kuri materiali būtybė yra apribota šių dėsnių ir gali veikti tik jų ribose.
Pagaliau, lieka doros klausimas. Ko gero, įmanoma įsivaizduoti materialią būtybę, kuri daro vien tiktai gera, išvengdama bet kokio blogio. Bet iš kur ta būtybė žinotų visų įmanomų sprendimų dorovinę vertę?
Daugelį moralinių principų galima išmąstyti logiškai – bene geriausiai tai padarė Imanuelis Kantas (Immanuel Kant), uždavęs fundamentalų klausimą: kas bus, jei taip, kaip Jūs, elgsis visi? Visgi ir šis principas vargu, ar apima visus įmanomus dorovinius sprendimus. Galima klausti: kas bus, jei visi žmonės užsiims žemės ūkiu ir niekas – pramoniniu, techniniu ar protiniu darbu? Ar tai reikštų, kad kuri nors iš šių veiklų savaime yra amorali, ar kad amoralu konkrečiam asmeniui rinktis vieną veiklą, o ne kitą?
Panašu, jog absoliutus dorovinis tobulumas glaudžiai susijęs su visažinyste ir visagalybe. Tas, kuris žino visų įmanomų sprendimų padarinius ir gali daryti bet ką, bet apriboja save dėl bendrojo gėrio, ko gero yra vienintelis, kuris gali būti absoliučiai doroviškai tobulas. Visus kitus – dvasinius, organinius ar mechaninius – padarus riboja jų žinių ir galių stoka. Pagaliau, tik tas, kuris yra aukščiau visų subjektyvių interesų, gali būti objektyviai moralus, o tai įmanoma tik esybei, kuri savo būtimi yra aukščiau už pačią Visatą.
Tai gali būti tik tokia esybė, kuri pati yra grynoji dvasia, arba – kalbant filosofiškiau – grynoji idėja. Laisva nuo bet kokių poreikių ar polinkių, savanaudiškumo ar šališkumo, būdama aukščiau visų galimų interesų konfliktų ir juose esančių šalių. Esybė, kuri ne šiaip sau gera, bet pati yra grynasis gėris.
Absoliuti tobulybė yra tai, kas nėra apribota nei laiku, nei erdve, nei forma, nei kita fizine kategorija. Būtent taip suvokiamas Dievas. Ir jis skiriasi nuo bet kurios organinės ar mechaninės esybės, kuri yra ribota.
Mintis, jog tobulybės idėją išrado pats žmogus, lygindamas daugiau ir mažiau tobulas būties apraiškas, taip pat gali būti sukritikuota. Žmogui labiau būdinga ieškoti naudos nei tiesos. Tad žmogaus sukurtas tobulos esybės paveikslas turėtų būti gudrus pragmatikas, o ne tas, kuris aukojasi už savo draugus ir priešus. Kristaus idėja ir istorija į šipulius daužo prielaidą, kad tokią dievybę galėjo sukurti savanaudis žmogus.
Iš visų išdėstytų minčių peršasi išvada, jog tobulybės idėja žmogaus prote nėra pramanas, bet tikra žinia, atspindinti objektyvią tikrovę. R. Dekartas pateikia dar vieną svarbią mintį, jog tik Dievo buvimo atveju galime būti apskritai tikri dėl tikrovės. Arba mūsų tiesos suvokimas kyla iš absoliučiai tobulos tikrovės, arba visos mūsų mintys yra subjektyvios. Jeigu jas lemia tik skirtingos neuronų kombinacijos mūsų smegenyse, tai tiesa ir tikrovė yra už mūsų suvokimo ribų ir absoliučiai visa, ką laikome tiesa ar tikrove, tėra iliuzija.
Kitas klausimas – žmogaus dvasios arba sielos perspektyva amžinybėje. Tai, kad yra Dievas, kuris yra amžinas, peržengiantis laiko ribas, Visatos pradžia ir pabaiga, dar nėra joks įrodymas apie žmogaus sąmonę. Ji gali būti mirtinga, kaip ir fizinis kūnas. Gyvybė ir sąmonė gali būti tiesiog tam tikros materijos funkcijos.
Sokratas samprotavo taip: siela yra tai, kas skiria gyvą kūną nuo mirusio. Tad sielos esmė yra gyvybė, kaip ugnies esmė yra šiluma. Visgi – net jei ir taip – siela kaip gyvybė nėra tas pats, kas dvasia kaip sąmonė. Sokratiškoji siela gali reikšti tam tikrą energiją, net materijos formą, atomų sankaupą, kuri dalimis gali pasiskirstyti po kitus kūnus, įskaitant gyvas būtybes. Vargu, ar tai reiškia sąmonės tęstinumą.
Sokrato laikais dar mažai kas buvo žinoma apie smegenis, kurių veikla šiandien aiškinama dvasia ar siela. Galbūt visa, ką laikome dvasia ar siela, yra tiesiog organikos, šiuo atveju – smegenų, funkcija.
Šioje vietoje vėl tenka grįžti prie tobulybės idėjos, tik šįsyk – suformuluotos Johano Gotfrydo Herderio (Johann Gottfried Herder). R. Dekartas iš tobulybės idėjos išvedė Dievą, J. G. Herderis – dvasios tęstinumą. Jis klausė: jei žmogus šioje Žemėje siekia tobulybės, nors jos čia nėra, ar tai nėra įrodymas, kad žmogaus dvasia ar siela sukurta ne tik šiam gyvenimui? Nepriklausomai nuo to, ar žmogaus dvasia ir siela po kūno mirties gyvuos atskirai, ar prisikels kartu su kūnu: dėl šių konceptų kyla ginčų net ir tarp krikščionių.
Jokiais eksperimentiniais metodais ligšiol nėra įrodyta, kad materija galėtų kurti ar įgyti sąmonę. Tai, kad mokslininkai sukūrė kažką panašaus į dirbtinį intelektą, veikiau įrodo priešingą dalyką: kad jau esantis protas sukūrė kitą protą. Net jei dirbtinis intelektas ilgainiui ims reprodukuotis, tai įrodys lygiai tą patį. Visa žmonijos patirtis rodo, kad iš materijos gali gimti tiktai materija, o gyvybė gimsta iš gyvybės, sąmonė – iš sąmonės. Žmogaus atveju, anot J. G. Herderio, ši sąmonė sukurta taip, kad galėtų veržtis link paties Dievo.
Nemirtingumo formų gali būti įvairių. Galbūt iš mūsų sąmonės liks tik idėjos, mūsų darbai, atminimas artimųjų sąmonėje. Net ir tai – jau gana daug. Nors tai ir būtų ribota laike: po milijono metų, jei dar gyvuos žmonija, visi dabar gyvenantys žmonės bus seniai užmiršti. Ar gyvuos jų idėjos, klausimas lieka atviras.
Patirtis rodo, jog visa, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Bet tai – materialaus pasaulio savybė. Ar ją galima taikyti sąmonei? Šis klausimas išeina už patirties ribų ir veikiau gali būti svarstomas grynojo proto erdvėje.
Jei Dievas yra pirmiau visų materijos kategorijų, įskaitant laiką, logiška spręsti, jog Dievas – amžinas. Bet žmogaus dvasia, regis, turi pradžią laike. Nėra aišku, kada žmogus įgauna dvasią, ar pirmuosius nervų impulsus mažo žmogučio organizme jau galime laikyti dvasios užuomazgomis, ar dvasia iki tam tikro laiko gyvuoja anapus žmogaus, laukdama įsikūnijimo, ar pereina iš vieno kūno į kitą. Aišku tiek, kad ji yra Dievo kūrinys, vadinasi – turi pradžią laike. Norint atsakyti, ar ji turi ir pabaigą, tenka grįžti prie Dievo klausimo.
Jei Dievas yra tobulas, vadinasi – ir savipakankamas. Kam tada reikėjo kurti Visatą ir mąstančias būtybes joje? Bet koks egoistinis motyvas čia – menkai tikėtinas, nes savipakankamas Dievas vargu, ar turi poreikių. Be to, egoizmas, kaip yda ir net visų ydų šaltinis, prieštarautų Dievo tobulumui. Vadinasi, lieka tik altruistinis motyvas. Čia atrodo labiau nei tikėtina krikščioniškoji versija: Dievas kuria iš meilės.
O jei Dievas žmogų kuria iš meilės, suteikdamas jam sąmonę, kuri galėtų palaipsniui pažinti Dievą, bendrauti su Dievu ir atsakyti į Dievo meilę, akivaizdu, kad tokiam santykiui išpildyti reikia amžinybės. Pažinti beribį Absoliutą bet koks laikotarpis yra per trumpas. Tad lieka didelė tikimybė, jog žmogus, sąmoningai apsisprendęs siekti Dievo, tam gaus visą amžinybę.
Kas nutiks žmonėms, kurie renkasi gyventi be Dievo, jau kitas klausimas. Ar jie išnyks su visa dvasia ir siela, ar gyvens be Dievo, ar gaus kitą galimybę persikūnijimo keliu, reikia aiškintis jau skirtingų religijų polemikos lauke. O aiškintis, kuri iš daugybės religijų yra teisingiausia, jau tolesnis uždavinys.
Norint analizuoti skirtingas religijas tiesos aspektu pirmiausiai reikia sau atsakyti į pirminius religijos klausimus: ar yra Dievas ir ar yra bent potencialiai amžina žmogaus sąmonė. Absoliutus įrodymas čia akimirksniu sugriautų mūsų laisvę. Nesame laisvi pripažinti ar atmesti gravitacijos dėsnį: jis – gniuždančiai akivaizdus. Dievo ir dvasios klausimas toks nėra. Čia galime prieiti tik maksimalios tikimybės, o tada – rinktis tikėjimą šia tikimybe savo laisva valia. Bet valios sprendimus galime grįsti protu. Ko čia ir siekiame.
Atgal
