VISUOMENĖ
2024.09.11. NEKEISTA KEISTO MITINGO BAIGTIS
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Kiekvienas iš mūsų, ar jaunas, ar senas, yra patyręs daugybę nuotykių, išgyvenimų. Vienus mes tučtuojau pamirštame, o apie kitus knieti papasakoti ir kitiems. Juo labiau, jei patirtas įspūdis palieka sukrečiantį, neišdildomą pėdsaką. Man tai nutiko vieną rugsėjo dieną, aiškiai šviečiant saulutei, pačiame mūsų nuostabaus Vilniaus centre. Pėstute lėtai žingsniavau Neries pakrante. Dar ateidamas prie jos pastebėjau, kad visi troleibusai ir autobusai išsirikiavę stovi gatvėse. Nevažiuoja. Kodėl policija sustabdė eismą, supratau tik perėjęs Karaliaus Mindaugo tiltą. Minios žmonių buvo užplūdusios Gedimino aikštę, gatvę iki pat Vrublevskių bibliotekos. Užkalbintas policijos pareigūnas paaiškino, kad vyksta šimtatūkstantinis mitingas. Užimtas visas Gedimino prospektas iki pat Žvėryno tilto. Keliose vietose sakomos kalbos, renkami parašai, daugelio rankose vėliavos, plakatai ir transparantai. Kas taip gausiai ir organizuotai mitinguoja? Nebuvo jokių skelbimų, jokios informacijos. „Mitingui leidimo neprašyta, nebuvo jokios viešos agitacijos, stebėtina, kaip sugebėta sutraukti tokią minią?“ – kalbėjo kitas policijos pareigūnas. Tai kas tai per mitingas, kas jį surengė ir ko reikalauja? Nuo Žygimantų gatvės pusės prasibrovęs pažįstamas suintrigavo dar labiau: „Tu nepatikėsi! Nepatikėsi! Tai rusakalbių akcija. Mes manėme, kad kai kas iš jų gali būti „penkta kolona“, o jie, matai, kaip organizuotai kritikuoja invaziją į Ukrainą, ragina Rusijos žmones atsikvošėti ir nemeluoti apie rusakalbių persekiojimą laisvose šalyse. Jie sako, kad asmuo, grasinantis atominiu ginklu, turėtų būti gydomas psichiatrijos klinikoje, o ne eskaluoti brolžudystę!“ Klausiausi ir tiesiog negalėjau patikėti. Nejaugi Lietuvos pilietybę be vargo įgiję rusakalbiai pagaliau suprato, kad visokių „jedinstvų“ ir burokevičių gąsdinimai buvo melas? Nejaugi jie nebeturi net slaptų priekaištų Lietuvai? „Turi!“ – pasakė kaimynas, pasiklausęs mitinguotojų kalbų. „Na, na?“ – skubinau jį atskleisti gal slaptus mitingo kėslus. Tačiau išgirdau tai, ką puikiai žino kiekvienas mąstantis Lietuvos pilietis. Mitinguotojai kaltino švietimo sistemą, kuri laikosi Valerijaus Ivanovo pranašautos „antrarūšių piliečių“ padėties. Kiekvienas tėvas ir motina norėtų, kad jų vaikai lygiomis teisėmis su kitais Lietuvos vaikais mokytųsi lietuviškai, kad nebūtų suvaromi į „getus“, kur išmokti valstybinę kalbą ir visapusiškai integruotis galimybės nėra tolygios. O trukdoma įvesti visuotinį švietimą valstybine kalba mojuojant į Rusijos pusę. Neva ji pasipiktins, apkaltins mažumų persekiojimu ir t.t. Tačiau jos tikslas kitas – išlaikyti rusakalbių nevisavertiškumą ne tik kalbos požiūriu, bet ir ne europietiškesniu kitų dalykų išmanymu. Juk rusų kalbos leidžiama mokytis net lietuviškoje mokykloje! Kodėl Lietuvos pareigūnai gaili sudaryti ugdymo sąlygas palankias būsimai karjerai, tobulam Vakarų pasaulio pažinimui ir pan.? Tame mitinge kalbas rėžė ir gana žinomi rusakalbių veikėjai, jiems pritarė migrantai ir pabėgėliai, kurie norėtų, kad Lietuva taptų visaverte jų tėvyne. Regis, nebuvo jokių ekscesų, jokios neapykantos niekas nereiškė. Priešingai, labiausiai dėl savo nepatogumų jie kaltino buvusią tėvynę, kuri nori juos paversti nevykėliais, Lietuvos priešais, net nusikaltėliais... Ar tai ne balsas tyruose? – klausiau pats savęs. Visiškai panašiai kalbėjau prieš kelis dešimtmečius kai kuriems aukštiems pareigūnams. Jie tik pasiklausė, bet nieko nedarė. Irgi, matyt, teisinosi Rusija… Ji nesupras, nepritars. O rusų oligarchų vaikai užsieniuose irgi mokosi rusiškai? Ar visgi ten jų „tiesos“ negalioja? Ant Ukrainos mokyklų, ligoninių ir gyvenamųjų namų krinta bombos. Ar šitaip ginamos „rusakalbių“ teisės svetimoje šalyje? Kiekvienas pilietis turi teisę gyventi savo šalyje. Svetimoje šalyje jis turi gerbti ir pripažinti tos šalies įstatymus ir papročius. Jei nepatinka, niekas nedraudžia grįžti į gimtinę... Pasaulis sujaukiamas tada, kai žmogus pradeda negerbti pats savęs, manydamas, kad visas pasaulis turi paklusti tik jam. Net jeigu jis kanibalas.
Jeigu ničnieko negirdėjote apie tą šimtatūkstantinį mitingą Vilniuje, tikriausiai norite išgirsti, kuo viskas baigėsi. Atsakau dviem žodžiais: „Aš nubudau“. Štai ir viskas. Finita la commedia.
Aprašyto mitingo baigtis neturėtų stebinti. Visos mūsų viltys, norai ir siekiai baigiasi lygiai taip pat. Kaip sapnas. Taip baigiasi visi rinkimai, visi pažadai, visi procesai, šimtmečio statybos... Saldžių sapnų Jums, gerbiami ponai! Tik nubudę labai nesielvartaukite. Jums daug kas daug ką žadės. Tie pažadai irgi bus saldūs. Kaip Jūsų sapnai. Bet gal vienąkart imkime ir pamąstykime – o gal mes visiškai nebūdraujame? Gal mes visąlaik tik miegame, o gyvenimą sapnuojame?
Atgal
