VISUOMENĖ
20249.04.Laikas ir žinios
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Besikeičiantis laikas keičia žmones, o žmonės keičia laiką. Tai vadinama gyvenimu. Daug kam greitai prabėgančiu. Žmonėms būdinga apmąstyti savo egzistenciją, savo gyvenimo prasmę, tikslus, prioritetus. O laikas nesustabdomai bėga savo maratonus ir neša mus, praturtindamas: subręstame, pažįstame save ir kitus, mylime. Meile ir meilėje turtėjame. Susilaukiame vaikų, vaikaičių. Lyg nerimstančio šaltinio srovė laikas atplukdo, atseikėja kiekvienam žinių per mokslą, darbą, kantrybę..
Minime mokslo ir žinių dieną. Labai teisinga. Daug žinome. Dar daugiau nežinome, nesuprantame. Susidūrus su sunkumų tamsa, dažnas keliame akis aukštyn, tikimės dangiškos šviesos. Ieškome šviesos savo garbingoje praeityje, kurią ne tik kitataučiai nesigėdydami ar nežinodami juodina, menkina. Pagalvokime: karaliaus Algirdo Lietuva buvo didžiausia šalis Europoje, bet jos nevadiname imperija ar karalyste, o valdovo nevadiname karaliumi. Vakarų šalių enciklopedijose rasime, jog Lietuvą valdė princai. Natūraliai kyla klausimas: iš kur atsirado princai (karalių vaikai), jeigu nebuvo karalių, o tik vienas karalius Mindaugas. Vakarų kronikose kai kurie Lietuvos valdovai pavadinti karaliais, o, pavyzdžiui, Algirdas vokiečių kronikoje vadinamas Aukštaitijos karaliumi ir kt. Po žmonos Julijos mirties, karalius vedė antrą kartą. Iš viso susilaukė 21 princo ir princesės, o ką mes apie juos žinome?
.jpg)
Karaliaus Algirdo Lietuva buvo didžiausia šalis Europoje
Nei lenkams po Liublino unijos, nei Rusijai po trečiojo Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) padalijimo, kurios stengėsi asimiliuoti lietuvius, netiko karalystė ir karaliai. Netiko, nes tai buvo savarankiškos, suverenios valstybės atributai, simboliai, kurie netenkino agresyvių Lietuvos kaimynių.
O dažnas lietuvis supranta, kad skriaudžiamas, skriaudžiami agresorių, okupantų nors ir ne kažką turėdami, jeigu širdyje saugojame gėrį ir meilę, galime daug ką turėti. Sukūrėme savo suverenią, klestinčią valstybę. Mylėkime savo vaikus. Labai visus vaikus mylėkime, juk tai mūsų Tėvynės ateitis! Neleiskime jiems nutautėti. Lietuvių tautos, lietuvių kultūros, lietuvių istorijos niekinimas ir turi paskirti jaunąją kartą atgrasyti nuo turtingo ir garbingo paveldo.
Gyvenimas padeda suprasti žinių ir mokslo svarbą. Pajusti bendrystę su praeitimi, su perskaitytom knygom, su artimaisiais bei kitais padoriais žmonėmis, su mūsų gyvenimu.
Nors nenuspėjami akivarai slypi žmoguje, bet turi išlikti negalimo ribos. Negali be perstojo valstybė būti kaimynių žeminama, Lietuvai neleisti to, ką pačios daro. Mūsų valdžia, mano manymu, nežino kaip rasti išeitį, o kai kurie valdininkai, sėdėdami aukštuose postuose ir gaudami superatlyginimus, net problemos nemato...
Valstybę sudaro visuomenė, kurioje vyrauja šeima. Šeimos galva, tėvas neturi užmiršti, jog diržo paskirtis yra laikyti kelnes, kad jos nenusmuktų. Diržo negalima ištraukti! Mano garbingos atminties tėtis, mano motinai yra sakęs, jog kai sūnus supykdo, o jis nepraranda pusiausvyros, savitvardos, tai šalia savęs pajunta tyliai Dievą alsuojant. Negalimo ribas turėtų jausti žmogaus protas ir širdis. Sakysime, gyvenant ne savo nacionalinėje (tautinėje) valstybėje, naudojantis jos teikiamomis visomis gėrybėmis, negalima siekti sudaryti administracinio vieneto, jeigu to nenumato gyvenamojo krašto, šalies Konstitucija. Tai neginčijama, kaip sakoma, tai elem,entgaru!
Kartais nesutariama dėl diskutuotinų dalykų, pavyzdžiui, kas gi tanacionalinė mažuma? Kuo ji skiriasi nuonacionalinės bendrijos. Yra nuomonė, jeigu ne titulinės nacijos žmogus gyvena šalyje, o yra jo etninė valstybė (turi rusai – Rusiją, lenkai– Lenkiją, žydai – Izraelį ir t.t.), tai jie nėra tautinė (nacionalinė) mažuma. Tačiau pas mus viskas per daug susimaišę, o valdžia nenori perkirsti Gordijaus mazgo, todėl kitaip manantys lietuviai yra kaltinami bet kuo, tai priklauso nuo kaltintojo fantazijos, kuriam minėtas statusas teikia tam tikros naudos. Gal todėl ir turime nesibaigiančių reikalavimų kalbos ir kitose sferose. Sakysime, jeigu lietuvis Punsko viršaitis savo pavardę parašytų oficialiame rašte lietuviškai, o ne lenkiškai, tuoj pat būtų atleistas iš darbo. Lietuvoje viena ministrė lenkė savo vardą ir pavardę rašo lenkiškai, o ne lietuviškai ir premjerė gal nemato, gal nežino, o gal kartu su lenke ministre tyčiojasi iš lietuvių, neįžiūrėdama, švelniai pasakykime, nieko nekorektiško. Ir ką tu joms padarysi? Nieko! Panašių pavyzdžių yra užtektinai.
Žinoma, rasime paklydimų savo pasąmonės tundroje ir juos apmąstydami gal suprasime: klysti, nereiškia pasiklysti. Nežinoma, gal premjerė galvoja kitaip. Kas iš tų mūsų gerų, bet negyvų žinių, jeigu jos neatgyja kituose, neranda kelio į jų protus ir širdis. Reikia iš žinių - praėjusio laiko - pasimokyti, o nelaukti kol praėjęs laikas pradės bausti.
Išrenkame įvairaus lygmens politikus. Kai kurie neteisėtai sėdi parlamente ir nieko nepadarysi, nes taip nori, kaip rašė spauda, nelietuviškas Lietuvos Seimas. O sutiktas eilinis lietuvis eina nusiminęs, nuleidęs galvą, tarsi bejėgis prieš savo nedalią. O į valdžią jis ir kiti rinko, sakysime, retus, privilegijų sklidinus vyrus ir tokias pat moteris, kad Tėvynėje nesijaustų svetimi, neieškotų užsienin kelių, nes niekas neapgręš atgal kelių, kuriais iš Tėvynės išeina tautiečiai.
Sunku išdrįsti pamatyti save tokius, kokie esame. O reikia pamatyti ne tik gėrį, bet ir visą blogį, netgi tai, kad gerų darbų motyvai būna savanaudiški. Sakoma, kad politikai yra tokie, kokia visuomenė. Nieko nedarysi, kad mes gal nesusipratėliai, nemokšos, kone pusę amžiaus statantys Nacionalinį stadioną, prarandantys dešimtis milijonų eurų ir nesurandantys kaltų ar dešimtis milijonų eurų kitiems dalijantys, apvagiantys savo pensininkus, pažadais kvailinantys gyventojus ir galiausiai nuvertinę lietuvybę. Pasidomėkite senų- naujųjų kandidatų, ką jie išmano apie lietuvybę, kokios mūsų tautos svarbiausiosios vertybės ir suprasite, ką renkate ir ko iš jų galima tikėtis ar nesitikėti. Tada nestebins, kad ne tik kitataučiai, bet ir savi, lietuviai, žemina vieni kitus.
Mūsų visų nuoširdus apmąstymas bus tobula išpažintis sau ir kitiems, leis apmąstyti padorumo supratimą. Tada iš širdies plaukiantys žodžiai įdievins gimtinę, o kraštas bus įdievintas ar įsidievins nebe bus svarbu – vienybė težydės. Težydės, kai bus supratimas, kad labai neteisinga, negražu, kai Lietuvoje niekinami lietuviai, niekinamos tautos vertybės, niekinama pati Lietuvos valstybė.
Atgal
