VISUOMENĖ
2024.09.01.GYVYBĘ IŠGELBĖJO LIETUVIŲ KALBA
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Papasakoti šią niekam nežinomą istoriją paskatino labai pragmatiškas ir giliai tautos skaudulius paliečiantis istoriko Rimvydo Žiliuko straipsnis „Kada Lietuvoje baigsis lietuvių niekinimas?“ ( š.m. „Lietuvos aido“ Nr. 32).Tai aktualu ypač dabar, kai nusikalstamai trypčiojama vietoje, užuot pasielgus sąžiningai, kaip tai daro broliai latviai, nenustojama tyčiotis iš konstitucinio lietuvių kalbos statuso. Ypač švietimo sistemoje. Įvykis, apie kurį sužinosite, ne tik iš praėjusio amžiaus, bet ir praėjusio tūkstantmečio. Tai atsitiko prasidėjus Stalino ir Hitlerio sukeltam Antrajam pasauliniam karui. Priešais mano gimtojo Stasiūnų kaimo sodybą, tik kitoje, kairėje Smilgos upės pusėje stovėjo iki šiol išlikusi labai garsaus švietėjo mokytojo G.Seliavos sodyba. Poliglotas, labai išsilavinęs dvarininkas dar gerokai prieš karą išpranašavo ne tik šią nelaimę, bet ir Lietuvos laukiantį likimą. Gyveno jis su žmona, buvusia Peterburgo Marijos teatro primadona dviese, vaikų nesusilaukė. Dar buvo ūkyje keletas pagalbininkų, tarnaitė lenkė iš gimtojo Seliavos krašto. Karas jau griaudėjo visu nuožmumu. Staiga išgirdome, kad Seliavos ūkyje atsirado kažkoks jo giminaitis. Irgi Seliava, vardu Henrikas ar Hendrikas. Vieni sakė, kad tai brolėnas. Kiti, kad jauniausias mokytojo brolis. Jis apsigyveno visai šalia medinėje pirkioje, kuri iki tol naudota ūkio reikalams. Būtina pastebėti, kad nė viena valdžia nepriekabiavo prie dvarininko G.Seliavos. Ar gerbė, ar prisibijojo, sunku pasakyti. Bet kad jis gerai pažinojo Leniną ir kitus bolševikų veikėjus, nebuvo paslaptis. Vokiečiai irgi nelietė, nes mokytojas tobulai kalbėjo vokiškai. Kaime kalbėjo, kad tas jaunas Seliava, lenkų armijos karininkas, iš kažkur pabėgo. Iš kur, kaip – niekas nežinojo. Tik jau gerokai po karo, pirtyje mano tėčiui ir kito kaimo valstiečiui Zigmui Šulcui jis atvėrė širdį. Pasirodo, kai su Rusija susitaręs Hitleris triuškino Lenkiją, su keletu kitų jaunų karininkų jis pateko į vokiečių nelaisvę. Esą vokiečiai su belaisviais elgėsi gana padoriai. Tačiau Seliava kartą išgirdo, kad jie bus perduoti rusams. Vermachto karininkas savo draugo klausė, iš kur jis moka kalbėti lietuviškai, kad taip puikiai „kabino“ lietuvių merginas? Tas atsakęs: „Mano senelė buvo lietuvė“. Ši žinia Seliavai suteikė vilties išsigelbėti. Jis nutaikė progą pasiskųsti vokiečių karininkui, kad jis ne lenkas, prievarta paimtas į armiją, dabar nelaisvėje… Lietuva juk nekariauja su Vokietija! Vokietis iš karto pakibo „ant kabliuko“ ir sumanė „demaskuoti“ lenkiūkštį. Neva nudžiugęs sako: „O! Lituvis? Tai pakalbėkam lituviškai!“ Seliava pirmą kartą apsidžiaugė, kad visai neblogai pramoko lietuvių kalbą. Jis lietuviškai pavarė tokią tiradą, kad vokietis iš karto pasidavė. Pasakė, kad jis jį paleidžia, bet jokio raštelio duoti negali. Teks pačiam suktis iš padėties. Seliava padėkojo ir paskubėjo į Vilniaus pusę, nes sugalvojo vienintelį kelią. Į Lietuvą, į patį jos vidurį, kur tikrai ras prieglobstį. Tas kelias buvo siaubingas ir pavojingas. Pirmiausia teko pasivogti padžiautus sudriskusius rūbus, kabojusius ant tvoros. Savo uniformą, nuplėšęs atpažinimo ženklus, užkasė miške. Maitinosi tai nudžiovęs sūrį, tai atsigėręs bidonėlyje šaldomo pieno. Jį baisiai nuvylė „tikri“ lenkai. Į pagalbos šauksmą atsakydavo piktais riksmais nešdintis. Be žemėlapio, be kompaso orientuotis buvo sunku. Tiesiog apsiverkė, kai išgirdo, kad kaime visi kalba lietuviškai. Ir šie, kažkur tarp Širvintų ir Ukmergės gyvenę valstiečiai, priglaudė bėglį, iškūreno pirtį ir pirmą kartą paguldė į švarų patalą. Tas jam nežinomas geradaris pakinkė arklius ir neleido net prieštarauti. „Aš pats tave nuvešiu į tuos tavo Kėdainius! Dievas tau padėjo išlikti gyvam, aš negaliu nusidėti jo valiai.“ Taip Henrikas ar Hendrikas apsigyveno prie Smilgos, kur ir šiandien gyvena jo palikuonis... Argi tai nepanašu į nuotykinės literatūros siužetą? Tik atvirumo akimirką jis su ašaromis akyse pripažino, kad gyvas liko tik lietuvių kalbos dėka. Kitus jo draugus sušaudė. Katynėje. Kai po daugelio metų į mano rankas pateko galbūt su Seliava vienoje komandoje buvusio lenkų karininko Stanislaw Swianiewicz knyga „Katynės šešėlyje“ (rusišką leidimą Londone 1989 metais išleido Oversas Publications Interchange Ltd), jo memuaruose išdėstyti faktai nepaneigiamai paliudija siaubingą dviejų teroristinių valstybių suokalbį. XI knygos skyriuje (psl.355) rašoma: „Katynės įvykių metu Sovietų Sąjunga buvo ištikima Trečiojo reicho sąjungininkė, skrupulingai vykdžiusi visus 1939 metų soviet-vokiečių sutarties punktus“. Toliau rašoma, kad dėl lenkų belaisvių būta tam tikrų problemų. Esą vokiečiai laikėsi Ženevos konvencijos ir negalėjo jų panaudoti darbams, o išlaikyti privalėjo. Tad, aišku, stengėsi jų atsikratyti perduodami rusams. Ten pat memuarų autorius rašo, kad sklido kalbos, jog rusams buvo perduoti tik karininkai. Plačiau šis klausimas nušviestas J.K.Zawodny knygoje „Death in the Forest. The Story of the Katyn Forest Massacre“. O tikroji belaisvių istorija papasakota S.Swianiewicziaus minėtos knygos p. 356. „Bresto tvirtovės gynyba buvo ilga ir atkakli, jos įgula pasidavė vokiečiams tik tada, kai baigėsi šaudmenų atsargos. Patekusi į vokiečių nelaisvę ji nepatyrė jokių nepriteklių. Karius priėmė netgi vokiečių generolas, vadovavęs tvirtovės šturmui. Jis išreiškė susižavėjimą ją gynusių karių didvyriškumu. Po kelių dienų juos sukvietęs vokiečių lagerio komendantas pranešė, kad norėtų atsisveikinti – jis išvyksta, o čia greit atvyks kiti daliniai, kurie perims lagerį. Greitai vokiečių sargybinius iš tikrųjų pakeitė sovietai, o visai netrukus lenkų belaisviai buvo perkelti į Kozelsko lagerį“. Verta dėmesio tolesnė autoriaus pastaba: „Aš buvau Rusijoje abiejų pasaulinių karų metu.1940 metais, mano paties ir mano kameros draugų pastebėjimu, tada rusų inteligentijos priešiškumas vokiečiams buvo kur kas didesnis, nei Pirmojo pasaulinio karo metais. Aš norėčiau pabrėžti, kad tai liečia būtent rusų inteligentiją, o ne ukrainiečių ar kokią kitą, ir partinius „aparatčikus“, o ne plačias visuomenės mases. Nerusų inteligentija į vokiečius buvo linkusi žiūrėti ne kaip į priešus, o kaip į išvaduotojus’’.
Knygos autorius išreiškia abejonę, kad Stalinas informavo Hitlerį apie Katynės žudynes: „...mes iki šios dienos neturime duomenų, kad vokiečiams buvo pranešta apie lenkų karininkų likimą“. Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, NKGB pulkininkas Merkulovas lenkų pulkininkui Berlingui, 1939 m. patekusiam į Raudonosios armijos nagus ir laikomam Lubiankoje, paatviravo: „Taip, paskubėjome mes su tais lenkais, paskubėjome...“ Šį prisipažinimą, deja, įvykusį jau po laiko, savo knygoje „Katynė“ aprašė Juzefas Mickevičius. Vėliau Lietuvoje į nelaisvę patekę lenkai jau nebebuvo šaudomi. Kaip ten bebūtų, stalininė Rusija atkakliai neigė ir suokalbį su Hitleriu, ir Katynę. Aišku, jie niekada nepripažins ir šiais laikais vykdomų „operacijų“. Apie „lenkų autonomiją“ ir „krasnyj solečnickij rajon“ atsikvošėję pranešė patys lenkai. Šviesios atminties lenkų karininko H.Seliavos prisipažinimas, kad lietuvių kalba jam išgelbėjo gyvybę, giliai simbolinis. Ar šis likiminis istorijos faktas nepadės atverti akių ir pamąstyti, jog lietuviškas žodis, dabar oficialiai pripažintas Valstybės ir Tautos žodis, gali būti vertas gyvybės? Juk niekas nekariauja su jokia kita kalba – nei su rusų, nei su lenkų. Norima tik vieno – kad būtų deramai gerbiama lietuvių kalba. Mūsų, visų Valstybės piliečių kalba. Nejaugi taip sunku tai suvokti ir pripažinti?
Atgal
