VISUOMENĖ
2024.08.28. KAS YRA DEMOKRATIJOS PRADININKAI:GRAIKAI AR LIETUVIAI?
Rimvydas Žiliukas,Istorikas
Pats žodis „demokratija“ yra graikiškos kilmės. Visuotinai pripažįstama, jog demokratijos pradininkai yra graikai. Bet va, įdomi buvo ta graikiška „demokratija“. Iš vienos pusės ji pripažino visų piliečių lygybę ir visų piliečių teises. Pagrindinius klausimus spręsdavo visi piliečiai balsuodami, t. y. mesdami akmenėlius į balsavimo urnas „už“ ar „prieš“. Tai puiku! Bet, pasirodo, kad vergai, kurių Graikijoje buvo 80-90 % gyventojų, piliečiais nebuvo. Jie, pasirodo, teturėjo tokias pačias teises, kaip avys, žąsys ar arkliai. Kitaip sakant, įpykęs graikas savo nuosavybę – savo vergą, galėjo ir papjauti, tarsi kokią vištą. Dar pasirodo, kad ir graikės moterys nebuvo laikomos pilietėmis. Taigi, ta graikiška demokratija galėjo naudotis tik vyrai, t. y. tik keli procentai Graikijos gyventojų. Bet kalbama, kad Graikija yra demokratijos (kitaip sakant, žmogaus teisių) pradininkė.
Bet man norisi tą graikišką „demokratiją“ palyginti su lietuviškąja santvarka. Mūsų protėvių, penkis tūkstantmečius prieš Kristų gyvenusių Senojoje Europoje, gentyse vyravo matriarchatas, vergijos nebuvo. Mūsų protėviai tais, jau istoriniais laikais, apie kuriuos jau randame šiokių tokių žinių, neturėjo dar ir valdovų. Taikoje gyvenantiems mūsų protėviams nelabai jų ir reikėjo. Valdovo poreikis atsirasdavo, kai kildavo įsibrovėlių grėsmė. Iš skurdžių istorinių šaltinių žinome, kad tada susirinkdavo kariai, išsirinkdavo savo vadą, o susibūrę kelių apylinkių būriai, savo ruožtu, iš kelių vadų išsirinkdavo vyresnįjį vadą, ir taip toliau. Vėliau, atsiradus įsibrovėlių grėsmei, o dar vėliau – kryžiuočių grėsmei, jau reikėjo turėti pilis, su nuolatinėmis įgulomis. Tokių piliakalnių, ant kurių stovėjo, kad ir medinės, bet vis tik pilys, Lietuvos žemėse šiandien priskaičiuojama jau virš tūkstančio. Taigi, lietuviškų piliakalnių su ant jų stovinčiomis pilimis, priskaičiuojama daugiau negu jų buvo Lenkijoje ar daugumoje kitų Europos šalių. Piliakalniuose įrengtų pilių įgulų nariai ėmė tolti nuo žemės ūkio. Atsirado būtinybė turėti nuolatinius aukštesniuosius vadus, kurie galėtų ne tik vadovauti kariams, bet ir tvirtinti piliakalnius, statyti pilis, laikyti tose pilyse nuolatines įgulas, vesti derybas su galimais priešais bei galimais sąjungininkais. Taip jau pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų baltų žemėse ėmė atsirasti pilių vadai. Šiuo požiūriu lietuviai pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų daugeliu atvejų tvarkėsi savo žemėje panašiai, kaip graikai. Bet valstybiniai dariniai baltų žemėse ėmė formuotis vėliau.
Vytauto Didžiojo žmona Ona Vytautienė
Antikinėje Graikijoje kiekvienas miestas buvo pats sau šeimininkas, baltų žemėse kiekvienas, kaip dabar pasakytume – valsčius, taip pat buvo pats sau šeimininkas. Tad palyginkime tas lietuviškąją ir graikiškąją santvarkas žmogaus teisių požiūriu. Šiuo požiūriu graikiškoji demokratiškoji visuomenė neprilygo lietuviškajai, nes lietuviškoje visuomenėje moterys turėjo pilietines teises, galėjo dalyvauti politinėje veikloje, sudarinėti prekybos sandorius, būti turto paveldėtojomis, dvarų valdytojomis (savininkėmis). Tai liudija iki šiol išlikusios prieš aštuonis šimtmečius danų, vokiečių sudarytos prekybos sutartys, kurios buvo sudaromos tik vyrų su vyrais. Tarp šių Vakarų Europos šalyse iki šiol išlikusių pirkimo – pardavimo sutarčių, yra ir tokių, kurios viena pusė (pirkėjas ar pardavėjas) buvo lietuvis. O tarp jų pasitaiko ir moteriškų vardų. Kad Lietuvos moterys buvo pilnateisėmis pilietėmisliudija ir Vytauto Didžiojo žmonos Onos Vytautienės laikysena. Pavyzdžiui, tada, kai Vytautui pačiam būdavo nepatogu pradėti derybas, siūlant kokį nors kompromisą, šį pasiūlymą pateikdavo Ona Vytautienė. Toks atvejis buvo derantis su kryžiuočiais, o kai tos derybos pakrypo Vytautui Didžiajam palankia linkme, į jas įsijungė ir pats Vytautas. Onos Vytautienės gyvenimas liudija, jog ji buvo ir išmintinga jo padėjėja ir patarėja.
Laisvaisiais žmonėmis, t. y. valstybės piliečiais buvo visi Lietuvos gyventojai, išskyrus nusikaltėlius, belaisvius, skolininkus, kurie buvo vadinami „vergučiais“. Lietuvos vergučiai iki gyvenimo pabaigos, arba tam tikrą nustatytą laiką (priklausomai nuo jo padaryto nusikaltimo), privalėjo be jokio atlygio dirbti savo šeimininkui. Ir vis tik tarp lietuviško vergučio ir Graikijos ar kitų antikinio pasaulio šalių vergų buvo didžiulis ir esminis skirtumas. Vergutis, atbuvęs jam paskirtajam bausmės laiką vergučiu, vėl tapdavo laisvu žmogumi. Taigi, jo, kaip piliečio, teisės Lietuvoje būdavo apribojamos konkrečiam laikui, proporcingam jo padaryto nusižengimo dydžiui. O Graikijoje, ar kitose antikinio pasaulio šalyse, vergai nebuvo laikomi piliečiais, jie netgi žmonėmis nebuvo laikomi. Graikijoje jų statusas buvo prilygintas aviai, jaučiui ar vištai, kuriuos šeimininkas galėjo bet kada papjauti, ir tai nebuvo laikoma nusikaltimu. Ir vergų vaikai gimdami įgydavo tokį patį, kaip ir jų tėvų, vergo statusą. Graikijos ar kitų antikinio pasaulio vergai buvo pasmerktasis visuomenės sluoksnis, nes ir jų vaikai bei tolesni jų palikuonys, buvo pasmerkti būti vergais. O pats didžiausias skirtumas tarp Graikijos ir Lietuvos buvo tas, kad antikinėje Graikijoje vergai sudarė didžiausią gyventojų dalį, o Lietuvoje vergučiai sudarė tik nedidelę gyventojų dalį, nes didžiausia Lietuvos gyventojų dalis buvo laisvieji žmonės.
Antikinėje demokratinėje Graikijoje diktatorių ar absoliutinės monarchijos nebuvo, bet ir Lietuvoje jų nebuvo. Graikijoje karo vadus išrinkdavo keli procentai vyrų, o Lietuvoje, iškilus karinei grėsmei, vadus išrinkdavo daug didesnė gyventojų dalis – visi kariai. Tad įvertinę visa tai, nuspręskite patys: kas pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų ar dar anksčiau buvo demokratijos pradininkas Europoje? Graikija ar Lietuva? Kur buvo daugiau demokratijos? Graikijoje, kurioje demokratijos teisėmis galėjo naudotis tik keli procentai vyrų, ar Lietuvoje, kur demokratijos teisėmis galėjo naudotis visi suaugę žmonės?
Atgal
