VISUOMENĖ
2024.08.28.KARAS NEĮKRĖTĖ PROTO
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Vos kelios dienos ir išauš rugsėjo pirmosios rytas. Mokslo ir žinių diena – iškilmingai skelbia kalendoriai. O kad lygiai prieš 85-erius metus pasaulį sukrėtė baisiausia pačių žmonių, o ne gamtos sukelta katastrofa, jau niekam lyg ir nesvarbu. Antrasis pasaulinis karas buvo žiauriausias iš visų iki šiol buvusių karų. Atrodė, kad tokia politinė niekšybė nepasikartos, kad viešpataus taika, laisvė, demokratija… Nieko panašaus! Kruvinos skerdynės faktiškai vyko ir po karo, nes pasaulio galingieji tam nesugebėjo užkirsti kelio, karas Vakarų demokratijai neįkrėtė proto, o labiausiai prie karo sukėlimo prisidėjusi valstybė pasiskelbė nugalėtoja ir vienintele teisuole. Iki šiol apie karą kalbama iškraipant faktus, klastojant istoriją, mojuojant bejėgiška balta vėliavėle. Kol demokratijos skelbėjai nesėkmingai kalba apie tautų teisę, nedrąsiai paremia pavergtas teritorijas, uzurpavęs visus „pergalės prieš fašizmą nuopelnus“ teroristas ir vienas iš to karo architektų, drąsiai ir nebaudžiamai provokuoja Trečią pasaulinį karą… Taip taip. Tai Rusijos karas prieš Ukrainą. Ką sako „tovarišč Putin“ apie šią „operaciją“? Vėl kaltina nacizmu, fašizmu! Visiškai taip pat, žodis žodin, kaip ir kilus Antrajam pasauliniam... Pamąstykite, kas pradėjo Antrąjį? Dauguma atsakys klaidingai. Dauguma! Mat Sovietų Sąjunga su „draugu Stalinu“ priešaky sugebėjo taip išplauti smegenis, kad kalta liko tik „Hitlerinė Vokietija“. Taip rašoma vadovėliuose, monografijose, pasakojama filmuose, romanuose ir memuaruose. Visų pirma tą „Hitlerinę Vokietiją“ padėjo sukurti pati imperinė Rusija. Kokia ji buvo (ir yra), puikiai aprašė Džordžas Orvelas savo knygose „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“. Bolševikinės Rusijos pavyzdys ir didžiausia „patirties“ mokykla Hitleriui buvo ta pati Rusija. Karas nenukrito iš dangaus. Jam buvo ruošiamasi ne vieną dešimtmetį. Hitlerio dar nebuvo valdžioje, o raudonasis fašizmas jau siautėjo didžiausioje pasaulio dalyje. Prisiminkime bent vieną kitą faktą.
.jpg)
Antrasis pasaulinis karas. AP nuotr.
Kai Dž. Orvelas kalba apie Didįjį Valymą, jis jį įvardija kaip 1973 metų valymą. Bet apverskite paskutinius du skaičius ir pamatysite kruvinus 1937-uosius, kai Josifo Visarionovičiaus, pasivadinusio Stalinu, įgeidžiu sušaudyta, įkalinta gulaguose milijonai nekaltų žmonių! Lietuva buvo dar laisva, bet jau seniai nusižiūrėta amžinai alkanų kaimynų kaip gardus kąsnelis. Buvusi didžiausia ir galingiausia viduramžių Europos valstybė jau buvo mirtinai apkramtyta brolių lenkų ir vyresniojo brolio ruso. Netekusi ne tik savo istorinių ir etninių teritorijų, bet ir sostinės Vilniaus, Lietuva desperatiškai stengėsi išlikti. Niekas, niekas nesiteikia jai ištiesti rankos! Kai Antrasis pasaulinis jau visiškai suplanuotas ir laukia tik „fas“, Hitlerio „geradariai“ suktai pasiūlo atsiimti Vilnių. Jei lietuviai nedrįsta, tegul paskolina uniformas – vokiečiai patys atims Vilnių iš lenkų… Kur tau! Visi „demokratai“ prieš! Nedrįskite! O ypač nesutinka Maskva. „Vilniaus klausimas“ jau seniai užprogramuotas ir suprojektuotas VČK organų planuose. Dar „draugas Leninas“, beje, irgi pasikeitęs pavardę iš Uljanovo (jo motina buvo Blank), kaip ir visi kiti - Hitleris, buvęs Šiklgruber, Trockis, buvęs Bronštein, Stalinas, buvęs Džiugašvili… Taigi dar „draugas Leninas“ kartu su bendražygiu Trockiu, kai buvo pasirašyta klastinga 2020 metų liepos 12 taikos sutartis, buvo sumanę Lietuvos užgrobimo planą, pirmiausia supjudę lenkus su lietuviais... 1939 metų suokalbis su „broliškai“ mąstančia fašistine Vokietija ir Bolševikinės Rusijos išugdytu jefreitoriumi Šiklgruberiu, Adolfu Aloysovičiumi, atvėrė ilgai lauktas galimybes užgrobti Baltijos žemes ir paskelbti jas „iskonno russkimi zemliami“. Kokiu organu mąsto daugybė Antrąjį pasaulinį karą aprašančių istorikų, sunku suvokti. Kai po karo trimituojama, kad karą pradėjo Vokietija, bet kuris lietuvis „iš vidurio kaimo“ spjautų tokiam melagiui į snukį. Beje, tas karas prasidėjo ne 1939 metų rugsėjo 1 dieną. Tai tik aiškiai regima jo pradžia. Bet Miuncheno suokalbis, kuriame purvinas letenėles pasišildė ir paskui krauju užmokėję ir lenkai, ir vengrai, kažkodėl beveik niekam nekrinta į akis. O begėdiška lenkų nota Lietuvai? O visų Vakarų uodegų vizginimas prieš Adolfo ir Josifo niekšybes? Visiškai neseniai kalbėjausi su ilgai labai aukštas pareigas Sovietinėje vyriausybėje užėmusia persona apie to kruviniausio karo pradžią. Ji tik viena ausimi girdėjusi apie Molotovo ir fon Ribentropo pasirašytą sutartį, apie slaptuosius protokolus... Sovietų Sąjunga apskritai neigė šį suokalbį. O apie Antrąjį pasaulinį karą atkakliai nutylėjo svarbiausius faktus. Karą pradėjo Sovietų Sąjunga, susitarusi su hitlerine Vokietija! Tik, kaip minėta, šįkart Hitleris liko kvailelio vietoje. Stalinas neva nepradėjo karo. Jis tik rugsėjo 17 ėjo „vaduoti“ „broliškų“ ukrainiečių ir baltarusių tautų… Kokios tos tautos sesės, rodo šiandien vykstantis Ukrainoje karas… Tačiau visą suokalbio niekšybę atskleidė abiejų agresorių tuoj pat Breste surengtas „pergalės“ paradas. Užgrobus Lenkiją, abi armijos - rusų Raudonoji ir vokiečių vermachtas parado maršu žlegsėjo Bresto (dabar Baltarusija) aikšte. Paradui saliutavo Raudonosios armijos kombrigas (brigados generolas) Semionas Moisejevičius Krivošeinas, o nacių vermachtui nacių legenda tankų korpuso vadas generolas pulkininkas Heincas Vilhelmas Guderianas. Apie tą skandalingą dviejų teroristinių valstybių „pergalės“ šventę iki šiol nutyli visi, net itin išsamūs, istorijos veikalai. Kaipgi pakeisi į galvą įkaltą paradigmą, kad visus karus sukeldavo tik vokiečiai. O jau Rusija, tai ši tikra taikos balandėlė. Net karą prieš Ukrainą vadina tik operacija, denacifikacija… Kaip ir visus kitus kruvinus žygius paskelbė išvadavimo akcija, draugiška pagalba... Net „Išsami iliustruota Antrojo pasaulinio karo istorija“, kuri ką tik išėjo ir lietuvių kalba, apie tą paradą neužsimena nė žodeliu. Kažkam labai norisi kiek tik įmanoma išplauti kruviną Rusijos kareivio mundurą. Beje, šiandien neigiančių Stalino kultą ir jo piktadarybes taip pat kur kas daugiau nei jo aukų artimųjų. Negailestingas viktimologijos dėsnis teigia, kad psichologinis smurtas suartina žudikus ir jų aukas. Tiesos neigimas įkala į galvą netiesą. Keista, bet ir lietuviškuose šaltiniuose nelengva tą tiesą atrasti. Pavyzdžiui, apie tą nelemtą ir rusų norimą paneigti paradą Breste radau tik istoriko Zigmo Vitkaus objektyvią publikaciją. Nors įvairūs rusiški šaltiniai jau ne kartą viešino ne tik to „parado“ faktus, bet ir nuotraukas. Beje, bundesvero generolas Guderianas karo mokslo paslapčių sėmėsi ne tik iš anglų, prancūzų, švedų, bet ir SSRS Kazanėje veikusioje slaptoje vermachto tankistų mokykloje. Po parado „partaigenose“ surengė pokylį, kuriame gausiai aplaistė seniai planuotą Stalino itin nekenčiamos Lenkijos sutriuškinimą. Apkvailinti Lenkijos politikai mielai prarijo Trockio ir Lenino pametėtą jauką užgrobti Vilnių. Tai buvo užplanuota dar tik kuriantis Lietuvos valstybei. Tas niekšiškas lenkų poelgis sudarė puikias sąlygas kruopščiai pasirengti lemtingai Baltijos šalių okupacijai. Carinės Rusijos imperinę politiką tęsiančiai bolševikinei Rusijai Hitlerinės Vokietijos pagalba buvo neįkainojama. Kruvinojo Felikso Edmundovičiaus giminaitis, savo ausimis girdėjęs apie rezgamą suokalbį, spėjo laiku išnešti sveiką kailį į smetoninę Lietuvą. Paaukojo lenkų okupuotoje teritorijoje likusius tėvų dvarus ir kūrėsi iš naujo itin vaizdingoje vietoje netoli Kėdainių. Matyt šis šviesuolis, poliglotas, pietavęs pas paskutinį Rusijos carą, nepatikėjo „draugo Kržižanovskio“ įspėjimu: „Kuda vy jedite?! Pribaltika neprimenno budet sovetskoj!“ Rusija su Vokietija, kai pastarąją ėmė „administruoti“ Stalino pasekėjas Hitleris (beje, tik nuo1933 metų!), ėmė glaudžiai bendradarbiauti ir ruoštis pasaulio užkariavimui. Buridano asilo vaidmenį puikiai vaidino šovinizmo nuodais apnuodyta Lenkija. Rusų čekistai dideliais kyšiais, gražiomis moterimis ir kitais tobulais įtakos būdais skatino ją daryti vieną klaidą po klaidos. Pati likdama nekalta avele, palaikančia „skriaudžiamas“ tautas, Rusija skatino ne tik Lietuvos sostinės užgrobimą, bet ir niekingą Suvalkų sutarties sulaužymą, nuolatinį lenkų ir lietuvių santykių eskalavimą, beprotišką grobiko elgesį Miunchene, notą Lietuvai karo išvakarėse… Nėra nė menkiausios abejonės, kad vokiečių padedami lietuviai be vargo galėjo susigrąžinti Vilniaus kraštą. Kodėl Maskva tam nepritarė? Juk žlugtų planas užsigrobti visą Lietuvą! Čia stalinistai žaidė gudriau už Hitlerį ir jo satelitus. Išsaugojo ir munduro garbę, ir progą „grąžinti“ Lietuvai jos senąją sostinę. Tada visa Lietuva žinojo tiesą apie Stalino „dovaną“: Vilnius mūsų, o mes rusų! Kaip jautėsi Katynės miške žudomi, savų iškrypėlių apmulkinti ir išduoti, lenkų karininkai? Pasigardžiuodami savo gudrumu rusai žudynėmis kaltino vokiečius... O koks draugo Krivošejino likimas, kurio tautiečių milijonai buvo sunaikinti? Stalinas nekentė žydų mirtinai. Tas antisemitizmas išliko gyvas iki paskutinių Sovietų Sąjungos dienų. Bet ir čia marksistiniai propagandistai sugebėjo suversti kaltę kitiems. Ant šio kabliuko ir vėl lyg mulkiai pakibo lenkų „istorikai“. Lietuvoje nužudytų žydų (atvežtų ir iš Vokietijos koncentracijos stovyklų) skaičius nėra toks didelis, kad suinteresuoti melagiai negalėtų liautis žarstę priekaištus. O lyginant pagal gyventojų skaičių žydus gelbėjusių teisuolių Lietuvoje kur kas daugiau nei kitur… Kad vokiečių gestapas ir SS kankinimo ir žudymo meno sėmėsi bolševikinėje Rusijoje, šiandien kažkodėl nenori prisiminti nei Vakarai, nei su Hitleriu uoliai bendradarbiavę „Rytai“. Kai šių eilučių autoriaus dėka pavyko gauti ir organizuoti dviejų dalių dokumentų rinkinio „SSSR-Germanija“ išleidimą, SSRS deputatų suvažiavimas dar nebuvo „radęs“ tų dokumentų… Ar skaitė juos tiesą neigiantys draugai? Baltijos šalys, Lenkija, ne viena buvusi laisva Europos valstybė buvo išduotos stalininei mėsmalei. Kone iki Stalino „nusibaigimo“ (taip skelbė ir sovietų radijas – „skončalsa“) okupuotose teritorijose vyko nuožmus „pilietinis“ karas. Itin gudriai Lietuvą administravusi specialiųjų tarnybų armija kiršino tautą, organizavo žudynes, trėmimus, inteligentijos naikinimą. Okupantų suplanuota „politika“ ir šiandien atvirai tarnauja ne Lietuvos interesams. Latvija kur kas pragmatiškesnė ir apdairesnė. Nors ir ją bandyta po spalio perversmo įkinkyti į antilietuvišką vežimą. Prisimenu, kaip Aukų gatvėje Vilniuje sutikau didžiausios pagarbos nusipelniusį kultūrininką, signatarą Gediminą Ilgūną. Nuoširdžiai išsikalbėjome ir sutarėme, jog reikia nestovėti nuošaly. Numatėme ką ir kada pradėsime veikti… Deja... Gal po savaitės mielas bičiulis Gediminas išėjo Anapilin… O nepadarytų darbų tik daugėja. Kaip ir netiesos, abejingumo ar net nusikalstamo požiūrio į alinančius skaudulius. Ar įveiks tą bjaurastį mūsų vaikai ir anūkai, kai ir toliau apsimetama, kai sakoma netiesa ir kartojami priešų pametėti „faktai“ bei žodžiai?
Skaudžiausia, kad beveik niekas nieko nepasimokė iš karų, kurie vyko ir vyksta kiekvieną dieną, tik įvairiomis formomis ir įvairiais pavadinimais. Daug kas nieko nepasimoko ir iš Ukrainą kraujuose skandinančio karo. Netiesa, kad jis ne pasaulinis! Nėra planetoje kampelio, kur nedvoktų Rusijos (ir jai pritariančių besmegenių) išugdytos giltinės smarvė. Pamąstykime apie pasaulio likimą bent tą nelemtąją rugsėjo pirmąją...
Atgal.jpg)
.jpg)
