VISUOMENĖ
2024.08.23. STEBUKLUS KURIAME PATYS. KLAIDAS IRGI DAROME PATYS
Teresė Kezienė
Žurnalistė
Ne banga ritosi. Upė, lėta, bet plati plati, didingai judėjo pirmyn ir jau vien tuo piešiniu rodė savo galią. Veržėsi jai vienai žinomu keliu – į Vilnių, kur susijungė visi šios upės intakai. Pagalvojau: taip iš Kosmoso turėjo atrodyti mūsų nepaprastoji, nepakartojamoji ir šimtoji Dainų šventė, keliavusi per visą Lietuvą ir pasiekusi Vilnių.
Gal ir negalima lyginti vieno vaizdo su kitu, kai jį matai sėdėdamas priešais sceną, kai aktorių gali paliesti ranka, ir to vaizdo, kurį regi būdamas kažkur toli, spoksodamas į televizoriaus ekraną. Taip pasakytų daugelis, ir būtų teisūs.
Visą savaitę mano ištikimu draugu buvo televizorius, ir aš jam sakiau komplimentus. Taip, sutinku, kad didžiosios bendrystės, kurią patiria minioje esantis, nepajusi. Ginčijausi ir įrodinėjau, kad nuostolius man kompensuoja informacija. Mačiau atlikėjus ir žiūrovų minią iš visų pusių, net iš viršaus. Mačiau mūsų šokėjų sukurtus gražiausius ornamentus, lyg mūsų močiučių išaustus kilimus. Tūkstanties trijų šimtų šokėjų siūlas, rodos, nė karto nenutrūko, muzikantai, rodos, nepavargo, daina į širdį bėgo užrašytos ir neužrašytos istorijos puslapiais.
Nereikėtų lyginti vienos dienos programos, atlikimo, vaidybos su kita diena. Kiekviena šios šventės diena brėžė ryškų potėpį ir sukūrė milžinišką paveikslą, kaip gražiai galima laisvėje gyventi – ne griaunant, o kuriant. Auginant medį. Dainos šventės medžiui – šimtas metų! Nepalaužė jo nei audros, nei sausros, nes saugojo visa tauta. Saugojo jo šaknis. Štai kodėl jis toks gražuolis per savo jubiliejų.
Menas turi tokios jėgos, kurią sunku nugalėti, turi tokios šviesos, kuri ir naktį rodo kelią. Pripažinę, kad esame kūrėjai, pripažinkime, kad tikrai turime ir jėgos, ir šviesos, kuria galime pasidalyti. Neužmirškime šios šventės. Parodykime ją pasauliui. Gal net patys netikėdami, bet juk sukūrėme stebuklą. Jis vėl mus suvienijo.
Skaičiuoju, kiek patyriau mūsų tautos švenčių kaip stebuklų, mus taip gražiai suvienijusių. Mažų mažiausia tris. Ši Dainų šventė – trečiasis. Ir kiek kitoks. Rodos, be politinio atspalvio. Dvasios šventė. Pasikartojanti kas ketverius metus. Lyg ir turėjome su tuo dėsningumu apsiprasti, priimti kaip tradiciją. Bet nė viena iš tų Dainos švenčių taip plačiai neaprėpė visos Lietuvos, kaip ši. Ji – šimtoji, jubiliejinė. Vyksta neramiu laiku. Netoli dunda, griaudžia patrankos, nepasotinamos, maitinamos nekaltų žmonių krauju. Kraujo užsigeidė caras.
Baltijos kelias - pirmasis didelis stebuklas. Foto Kęstutis Svėrys, Antanas Stenevičius
Susiglaudę, apsikabinę giedojom giesmę Laisvei, į kurią mus atvedė Baltijos kelias. Pirmasis didis stebuklas okupacijos metais, pralaužęs kalėjimo, į kurį buvome uždaryti, duris. Ar dar neužmiršome? Ar pasakojame vaikams ir vaikaičiams?
Laikas tolsta. Antrąjį pasaulinį karą jau daugelis primiršo. Jis baigėsi didžiosioms valstybėms, bet ne mums. Okupanto batas spaudė ir kankino. Žalojo ne tik kūną, bet ir sielą, smegenis. Laimė, kad išsaugojome tautos šaknis. Ėmėme tiestis.
Mus pačius nustebino 1989 metais prasidėjęs sujudimas. Tylus, ramus, lyg upė, tik ką pradėjusi rinkti vandenis tėkmės pradžiai. Rugpjūtį ta upė jau subangavo. Dvidešimt trečioji diena. Saulėta. Ir automobiliais, ir pėsčiomis žmonių minios su gėlėmis traukia keliais keleliais į didįjį būrį. O kai visi ištiesiame rankas, gyvasis tiltas sujungia tris tautas: Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tai žinia pasauliui: mes esame! Baime maitinami, išvargę, bet išlikę. Ir norime Laisvės, norime Nepriklausomybės.
Baltijos kelias - pirmasis didelis stebuklas, išaugęs iš tylos ir dainos, pažadinęs dvasią, įkvėpęs drąsą. Augome. Pradėjome skaičiuoti okupacijos skriaudas, prisiminėme tardymų ir kalėjimų kančias. Šiais, 1989 metais, jau pasirodo knygos apie gyvenimą tremtyje ir lageriuose, į kuriuos lietuviai buvo nuvežti ne gyventi, o mirti. Knygoje „Amžino įšalo žemėje“ prisiminimais apie savo kančias dalijasi išlikę gyvi: Napalys Kitkauskas, Dalia Grinkevičiūtė, Antanina Garmutė, kiti. „Jei laimė nebūtų lydėjusi“ – Marijos Garbačiauskienės knygos pavadinimas ne tik apie jos pačios likimą, tai apie visus, kurie sugrįžo. Ir apie Kazimierą Skebėrą, kuris netrukus išleidžia knygą „Reikėjo mūsų kančių“. „Gerasis mano Dieve, padėk man šioje kelionėje dar kartą, padėk pereiti tą siaubingą, žmogui neįsivaizduojamą sovietų Galgotą žvėriškų čekistų priežiūroje“, - rašo jis knygos įžangoje.
Statistiką noriu priminti tiems, kurie žaloja mūsų kovos paminklus, nesupranta, kodėl tauta priešinosi, nesuvokia, kodėl žodžiai - Laisvė, Nepriklausomybė – mums šventi. 1940-aisiais, tik per vienerius metus komunizmo kūrėjai ištrėmė, įkalino, nužudė 23 000 Lietuvos gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo per dešimtmetį šitie skaičiai augo dešimteriopai. Suimta, įkalinta 186 000, ištremta 118 000, žuvo lageriuose ir kalėjimuose apie 25 000, tremtyje - 28 000. Tai buvo tautos naikinimas. Kremlius šių planų nė neslėpė. O maža valstybė, nykštukė, nenorėjo pasiduoti šimtąkart didesniam savo priešui, slėpėsi, kovojo. Išėjo į miškus. Kovoje už tautos laisvę galvas padėjo dar 20 500 vyrų ir moterų.
Gal esame per daug atlaidūs, kad tų kankintojų vaikai, sotūs ir laisvi, nepajėgia nusiplauti tėvų purvo ir juo tepa mūsų paminklus...
Kantriai laukėme. Kentėjome. Ėjome. Svarbiausia – pasiekėme pergalę.
Po Baltijos kelio, paskelbusio, kad esame ir norime laisvės, įvyko antrasis stebuklas. Į širdis jį įsirašėme. Buvo praėję tik metai. Ir žengėme antrą žingsnį. 1990-ųjų kovo vienuoliktoji. Tai diena, kai paskelbėme, kad atkuriame Lietuvos Nepriklausomybę. Apgynėme laisvę ne ginklu, o drąsa, tautos susitelkimu. Kaip kitaip šią pergalę pavadinti, jei ne stebuklu. Iš likimo mes jį išmeldėme giesmėmis, pasiaukojimu ir atiduodami gyvybę. Kada pradėsime savimi didžiuotis? Kada pasirodys knygos, garsūs romanai apie vyrus ir moteris, atvira krūtine stovėjusius prieš šaudančius Maskvos tankus, vikšrais traiškančius kaulus nepasitraukusiems iš kelio. Ir apie išdavikus, pažeistomis smegenimis ir pažeistu mąstymu. Žmonės stovėjo ir giedojo giesmes ir tautos himną, dainavo dainas. Degė laužai, bylodami amžiną tiesą: žmonija siekė ir sieks šviesos. Neužgesins jos nei šautuvai, nei tankai, nei išdavikai. Ar šitos valandos nevertos būti apdainuotos? Ar neišsigandę mirties, bet mirę didvyriai neverti paminklų? Kodėl pamiršome tų dienų didybę? Ir savo orumą. Vėl lenkiame nugaras prieš tuos, kurie kuria melą, iškraipo mūsų istoriją.
Tylime ir apie 1941 metų birželio 23-iosios sukilimą, nors tai buvo visos šalies sukilimas, kova už Nepriklausomybę. Nors trumpam, bet prisiglaudėm prie jos, apkabinom. Todėl niekas neturi teisės mums uždrausti su pagarba minėti šioje kovoje žuvusius 4000 mūsų brolių.
Gilią prasmę turi senas posakis apie šaukštą deguto. Laimė, kad tik mažai dalelei jis užlipdė akis. Tikėkime, kad istorikai neapako. Jei užsnūdo, atsibus.
Norisi tikėti ir jubiliejinės Dainų šventės stebuklu, kad šitas šiltas jausmas būti kartu, dainuoti, kuriuo gyvenome ištisą savaitę, taip greit neištirps. Šventės grožis paliudijo, kokia talentinga esame tauta. Rodos, po tokios šventės turėjome pradėti net kitaip gyventi. Apsivalę dvasią ir protą. Pamiršę ego, susėsime už vieno stalo ir pradėsime rūpintis savo valstybe.
Nelabai sekasi.
TRYS ŽMONĖS – DVI PARTIJOS
Nelabai sekasi, nors laukiame ateinančių kitų su kovomis ir laimėjimais susijusių švenčių. Vėl ginčijamės. Devyniolika partijų taikosi į seimą. Šitiek nuomonių! Šitiek skirtingų požiūrių į mūsų kasdienybę ir tautos ateitį. Partija privalo turėti savo įsitikinimus ir programą, kitaip ko ji bus verta. Toks partijų skaičius verčia labai rimtai suabejoti verte ir tuo, kaip jos tarnaus Lietuvai, kibdamos viena kitai į atlapus. Kaip tvarkysimės? Protėvių išaustą ir mūsų išsaugotą žaliąją drobę su javų laukais ir miškais tampysime kiekvienas į savo pusę, kol sudraskysime? Tokią kursime valstybės ateitį? Būtų juokinga, jei nebūtų skaudu. Dirbam, parodom susitelkimą, ir patys imame jį skaldyti.
Anekdotai vaikšto be kojų. Vienas toks trumpulis užkliudė ir mane.
– Specialistai sako, kad mes gyvename vis geriau.
– Taip, bet žmonės kalba, kad jie vis blogiau gyvena.
– Žmonės – ne specialistai.
Ko ieškoti šiame tekste - juoko, tiesos ar užslėptos prasmės?
Nežinau, ar valdininkai geri ar nelabai geri specialistai, bet jie šaukia, kad dirba išsijuosę, jų dėka auga ekonomika, didėja algos, pensijos. Žurnalistų užklaustos ponios – storos ir plonos – dejuoja, esą, ir algos mažos, ir pensijos mažos. Žodžiu, nepatinka. O kas patinka? Niekas nepatinka. Ministrai - nemokšos, premjerė, jei užsidėtų akinius, toliau matytų. Prezidentu išrinktas ne tas... Kada mes tapome burbekliais? Kad tėvas baudė diržu, nutylime. Kad mama buvo prasta šeimininkė, nesigyrėme. Tai liečia šeimos orumą ir garbę, geriau patylėkime. Apie kitus blogai kalbėti – ne nuodėmė. Savo valstybę kritikuoti – madinga. Žodis - nuodėmė, padorumas - vis rečiau vartojami. Juos išstūmė kitas, galingesnis – pinigai.
– Kaip tokiais tapote? – klausiu burbeklių. Nė nepamąstę jie atsako: iš savo valdžios mokomės.
Pinigai. Kartais atrodo, kad dalis aktyvuolių į Seimą, į savivaldybes veržiasi būtent dėl jų. Taip, pinigai prilipę ir prie ekonomikos, ir prie žmogaus siekio geriau gyventi. Taigi pinigai lyg ir geras daiktas, jei žmogus dorai užsidirba, dėl jų nepraranda sąžinės, neparduoda tėvynės. Iki šiol tylėjome, matydami, kad eidami į politiką, mus tyliai, taikiai apgaudinėjate: verslą, žemę, turtus užrašote sutuoktiniui, vaikams. „Aš dabar toks pat kaip jūs“. Ne toks pat. Tas turtas nedingo iš jūsų rankų. Jis augo. Turtėkite ir toliau, mes nepavydime. Tik mums kelia nerimą, kodėl taip keistai Lietuvoje susidėliojo socialinės žmonių grupės: būrelis turtingųjų ir skurdžiai. Kur dingo vidurinioji klasė? Kam ji nepatiko, kad buvo užgniaužta. Mūsų kaimyninėse valstybėse, jei imiesi verslo, valstybė stengsis tau padėti. Sustiprėjusi vidurinioji klasė maitina biudžetą. Mes kitokie. Verslą taip apraizgėme visokiais „galima“, „negalima“, kad jis prasmego. Jei sugalvosi, žmogau, pradėti patį kukliausią, šeimyninį, melsk šventojo kantrybės. O kai uždirbsi pelno pirmąjį eurą, nepamiršk padėkoti savo vyriausybei, kad tau padėjo: sumokėk priklausančius mokesčius. Tikrai tau padėjo?
Kalbama, kad daug lengviau valstybės biudžetą papildyti iš kišenės tų, kurie eina į parduotuves. Užsidirbai, gavai pensiją, pašalpą, pirkdamas maistą, branguti, nepamiršk dalį sugrąžinti. PVM – kaip muzikaliai skamba! Laisvė, matyt, šiek tiek apsvaigino. Laukiančių pašalpų – nemažėja. PVM gali neišgelbėti. Jei nenorime degraduoti, leiskime norintiems dirbti, padėkime žengti pirmuosius žingsnius. Keldami atlyginimus, nepraraskime pusiausvyros. Būkime teisingi abiems pusėms – ir darbininkms, ir darbdaviams. Jei gamybos vedliu bus pažanga, naujos technologijos, bus realios galimybės didinti atlyginimus.
Visuomenėje atsiranda dar viena žaizda: žmogus tinginys. Jis atvirai sako: nedirbsiu. Duokite pašalpą. Statistika rodo, kad ši liga plinta. Ir niekas nesiūlo vaisto.
Gal mažumėlę atlaidumo sau galėtume suteikti prisiminę didįjį virsmą, kai iš socializmo įšokome į kapitalizmą. Blokada. Mūsų mąstymas, mūsų sąmonė pažeisti. Kas nepatyrė Kremliaus režimo, niekada nesupras, kaip jis pakeičia žmogų. Per dešimt pokario metų kaimas buvo išsemtas ir nustekentas. Žmogus, norėdamas išlikti, turėjo prisitaikyti, meluoti, vogti. Buvo pavojinga net geriausiu savo draugu pasitikėti. Ir štai išsiveržiame iš to pasaulio. Mūsų lūpose žodis – laisvė, bet nebemokame gyventi. Mus turi kažkas vesti už pavadėlio. Stasiu Lozoraičiu gal nepasitikime, gal bijome: nesupras mūsų. Jis iš kito pasaulio. Valdžią suteikiame saviems, rodos, geriems žmonėms, bet jų mąstymas, darbo metodai, deja, nebeatitinka laiko reikalavimų. Kai dabar žiūrime atgal, nebesuprantame privatizavimo tvarkos, nusikaltėlių gaujų siautėjimo, daug ko nesuprantame, ypač Sąjūdžio lyderių, besitraukiančių į šalį ar nustumtų...
O gal tai lėmė grumtynės dėl kėdės, kaip nusičiupt aukštesnę... Karjera labai stiprus nuodas. Proto trūksta, o valdyti norisi. Iš to laikotarpio kai kurie prisiminimai sugrįžta tartum anekdotai. Vyriausiuoju kontrolieriumi tapo Uoka, pramintas Kuoka. Jam, matyt, daug kas nepatiko, bet ypač Pagirių šiltnamių kombinato pomidorai. Kiti kalbėjo, kad norėjo nusipirkti tą kombinatą. Taigi ėmė siųsti vieną po kitos komisijas arba kelias vienu metu. Kombinato darbas buvo paralyžuotas. Lyg ligonis, vis sunkiau sergantis. Pomidorai išnyko. Šiltnamiai - išdaužyti, sugriauti. Kai žmogus pradeda manyti, kad pats yra dievas, ateina sunkūs laikai.
Šiltnamiams atstatyti vyriausybė to meto lėšomis skyrė 15 milijonų.
Noras tapti garbinamu dievuku nepraėjo. Pagarbintų postu atsirado ir daugiau.
Mūsų senoliai ir be didelių mokslų žinojo: griauti lengva, statyti - sunku. O mes iki šiolei neperpratome, kad jeigu neišmanai, nesiimk to darbo. Jei trūksta žinių, paklausyk protingesnio. Skurdžiausią visuomenės dalį nuo turtuolių atskyrė neapgyvendinta pelkė, nusausink ir pastatyk namą. Ten ateis vidurinioji klasė ir savo pečiais parems valstybę.
BYLA PO PRIESAIKOS
Nepriklausomybės pirmieji metai buvo labai sunkūs. Sunkus visas dešimtmetis. Daug nesutarimų iki šios dienos. Išsamios ūkio analizės lyg ir neturime. Piktžolių prisėjome, o ravėti neskubėjome. Jei nedrįstame atvirai kalbėti, tada kaltinkime sumaištį, kad nebuvome racionalūs. Betgi rinkome vis kitus prezidentus, kitus seimūnus. Keitėsi vyriausybės. Ar galime iš atminties įvardyti, ką jie reikšmingo nuveikė savo tautai, rinkėjams, bendruomenei? Ar jie patys pripažino, kur suklydo, kokias jų klaidas turėtume taisyti?
Tik ką įvykusi šimtoji, jubiliejinė Dainų šventė padovanojo stiprią šviesos aurą. Jos apsupti, pradėkime mąstyti. Tarkime, kodėl, save lygindami su estais ir latviais, bendro likimo broliais, beveik visada turime pripažinti: jie lenkia mus. Galima pakalbėti ir apie kaltę, nors tų kalbų gal net per daug. Seimūnas, kuris tik prieina prie mikrofono, visada teisus. Kalti kiti. Seimo nario priesaika, pasirodo, sąžinės neapvalo. Tai liudija teisminės bylos. Jei nusikaltimai iš nežinojimo, gal tada reikia prieš pradedant darbą Seime surengti dorovės kursus, žinias patikrinti egzaminu. Ak, jeigu egzaminas pašalintų tamsias dvasios dėmes...
Kas aplanko Lietuvą po ilgesnio laiko tarpo, beveik visi randa pagiriamųjų mums žodžių. Ekonomika kyla, žmonės geriau gyvena. Gražėja kraštas. Matom ir patys, bet norisi daugiau. Norime būti orūs kaip estai, suomiai. Išmesti juodus teptukus, piktus žodžius. Ir pradėti džiaugtis, didžiuotis savo rankomis nuveiktu darbu, mokslininkų įdomiomis, bet realiomis, įgyvendinamomis idėjomis.
Dabar, kaip niekada, aktuali sveikatos sistemos reforma. Ministerija ne pirmi metai bando tobulinti medicinos įstaigų darbą, o žmonės, kaip tam anekdote, šaukia, kad sistema vis blogiau dirba. Ar reikia mokyklų, nebeaišku. Jos uždaromos, likviduojamos. Mokinių mažėja. Gal tuoj nebereikės ir mokytojų... Žemdirbiai streikuoja, protestuoja, savo ministrą kaltina visom devyniom nuodėmėm. Vargas vargelis. Griebiamės pirmos išeities: pakeičiame ministrus. Turėkime viltį, kad jie padarys stebuklą. Išraus medį, auginantį nuodingus vaisius, ir pasodins kitą, palaimintą mokslininkų. Žmogaus turtas – gyvybė. Valstybė irgi turi savo gyvastį. Kai žmogus eina pas gydytoją, geras gydytojas vertina viso kūno, visos sistemos būseną, bando atkurti darną. Ministras, protingas žmogus, suvokia, kad jo ministerija tik dalis valstybės valdymo aparato, bet gali paveikti visą sistemą, gali stumtelėti jos augimą arba tapti duobe. Jis daro reformas labai apgalvotas, darniai jas įjungdamas į visą valdymo sistemą. Labai norisi tuo tikėti.
Deja, kažkas ne taip. Vis labiau trūksta mokytojų, gydytojų, inžinierių, kuklesnių profesijų darbininkų. Beveik 23 tūkstančiai tuščių darbo vietų šaukia balsu: laukiame! Ateikite! Dirbkite! Neateina. 150 tūkstančių bedarbių. Negirdi. Nežengia net pirmo žingsnio. Valstybė išmokėtas pašalpas skaičiuoja dešimtimis milijonų. Kodėl tiek daug nenorinčių dirbti, mokytis ir įgyti vieną, antrą specialybę? Nenori būti laukiamu žmogumi? Keisti dalykai darosi.
Kas pagerės uždarant mokyklas, naikinant ambulatorijas, poliklinikas, ligonines? Išgelbės valstybę? Pajutę ligą, kylančią temperatūrą, nelauksime trijų mėnesių, kol priims gydytojas. Reforma jau bus išsprendusi problemą. Gims daugiau vaikų. Lietuviai nebebėgs į užsienį ieškoti darbo. Atvirkščiai, ten įsikūręs visas jų milijonas grįš dirbti savo tautai. Nebereikės kviestis darbininkų iš Vidurinės Azijos, Afrikos.
Kol tokio stebuklo nesulaukiame, iš ministrų negirdime, kad šioms problemoms spręsti būtų sutelkti mokslininkai. Užuot streikavę, nepasitenkinimą lieję burblenimu, pajudėkime tie, kurių daugiausia, kuriuos pagal Pareto dėsnį luzeriais vadina. Mes sudarome 80 procentų visuomenės. Eikime į universitetus, institutus, kreipkimės į mokslininkus, paprašykime padėti mūsų ministrams. Gal išgirs mus... Labai praverstų jų atlikta analizė – ne vienos ministerijos darbo analizė, o visos valdymo sistemos. Išsiaiškinkime, kaip vienos žinybos klaidos veikia kitą. Auginamas biurokratinis aparatas gerina ar stabdo darbą, kūrybiškumą. Jeigu kenkia, kodėl toleruojame, plečiame tą aparatą. Naudinga tiems, kurie pretenduoja į dievukų postą?
ŠVIESOS RATAS
Vartau storą knygą „Rugsėjų šviesoje“. Ją parašė mokytoja Reneta Misiūnienė. Baigusi studijas, žemaitė iš Sedos buvo pasiųsta į Aukštaitiją, į Kupiškio rajoną. Taip Šimonių miestelis ir jo žmonės tapo jos naujuoju pasauliu. Dirbo, organizavo mažesnes ir didesnes ekspedicijas, rinko medžiagą apie žymiausius šio krašto žmones, rašė knygas. „Rugsėjų šviesoje“ – Šimonių mokyklos istorija: nuo pirmųjų mokinių iki šių dienų. Caro valdžia, kai nebepajėgė įveikti lietuviškųjų daraktorių mokyklėlių, slaptų, „bėgiojančių“ iš kiemo į kiemą, iš kaimo į kaimą, pradėjo steigti rusiškas mokyklas. 1880 metais Šimonyse buvo atidaryta pradinė trijų skyrių mokykla. Raidynas – rusiškas, kirilica. Mokytojai – rusai, nekalbantys lietuviškai. Vargana pradžia. Bet kas norėjo siekti mokslo, turėjo tik vienintelį kelią – pradėti nuo šios mokyklos. Atėjo 69 mokiniai. Daugelis jų dabar žymiausių kraštiečių sąraše.
Kai Reneta Misiūnienė pradėjo mokytojauti Šimonyse, rado jau vidurinę mokyklą. Įdomus vienas įvykis. Devyniasdešimtųjų metų virsmas įsiveržia ir į mokyklas, koreguojamos programos. Stengiamasi atkurti tautinę mokyklą. Šis procesas reikalauja mokytojų peratestavimo. Reneta į Vilnių vyksta su pirmąja mokytojų grupele iš rajono. 1994 metų pavasarį Vyriausioji pedagogų atestacijos komisija jai suteikia lietuvių kalbos mokytojo metodininko kvalifikacinę kategoriją. Nauji darbo daigai kabinasi į žemę. Mokiniai jau kartoja Martyno Mažvydo Katekizmo žodžius. Susipažįsta su tikruoju Maironiu ir Kudirka, pirmą kartą į rankas paima Igno Šeiniaus knygelę „Raudonasis tvanas“. Ant mokyklinės lentos žodžiai apie Duoną, Tėvynę, Gyvenimo prasmę. Per pamokas skamba Bernardo Brazdžionio, Justino Marcinkevičiaus eilės... Ir štai kažkam, blaiviam ar ne visai blaiviam, pasirodo, kad čia nacionalizmas. Vienas humoristas juokavo: be aukštojo išsilavinimo dar reikėtų turėti bent vidutinę nuovoką ir mažų mažiausia – pradinį išsiauklėjimą. Matyt, jo neturėjo, o valdė. Tautinė mokykla ir nacionalizmas – du skirtingi, nieko bendra neturintys dalykai. Nei Prancūzijos, nei Anglijos, nei Izraelio mokytojai nekaltinami nacionalizmu. Kas atsitiko Lietuvoje? Kam pasimaišė protas? Laikraščiai pritilo, tarsi būtų uždraustas terminas „tautinė mokykla“. Vaiko darbas pagal jo jėgas ir brandumą, pareiga, mandagumas, pagarba mokytojui ir kiekvienam žmogui, taip pat senam – tokioms temoms irgi nebeliko laiko. Dar viena klaida, kuri palietė visą visuomenę. Orųjį mokytoją pakeitė ašarojantis, nes, sako, jį stumdo vaikai. Įsigalėjus patyčioms, fiziškai silpnesnis vaikas nebenori eiti į mokyklą. Kultūros trūkumas palietė net valdžios žmones. Išugdėme pasaulio pilietį...
Reneta Misiūnienė mokytojavo 48 metus. 2001 metais ji į gyvenimą išlydėjo paskutinę abiturientų laidą, nes mokyklą uždarė. Populiarus bažnytkaimio laikraštis „Šimonietis“, pasakojęs apie miestelio gyvenimą, jungęs išsisklaidžiusius mokinius ir mokytojus, kraštiečius, vis rečiau pasirodo. Prigeso miestelio gyvybė. Nebėra gydytojo. Nebėra vaistininko. Nebėra pašto.
Kur griūties pradžia? Ar bus parašyta apybraiža – paskutinis Šimonių inteligentas?
Keista paralelė. Šalia – Rokiškio rajonas. Lankydama giminių kapus kelis sykius per metus pasivažinėju Rokiškio keliais. Važiuojant Lašų bendrovės žeme apima keistas jausmas, sakytum, matai pabrėžtinos tvarkos vaizdą. Niekas ten nenukniaukė geros ar menkavertės fermų rankenos. Nieko negriovė. Kolūkio pirmininkas Zenonas Akramavičius sujungė kelis kolūkius ir, pasitardamas su žmonėmis, tęsė darbą. Taisė kelius. Grūdų kaip žaliavos nepardavė. Pastatė malūną. Yra miltų, galima kepti. Pastatė kepyklą. Atvežtą į Vilnių duoną žmonės tiesiog graibstė, - tokia skani.
Tada ir užkalbinau žmones, kaip jie jaučiasi bendrovėje dirbdami. Ar daug bėgo iš kaimo, išvažiavo į turtingąją Europą. Ne, - sako jie. – Čia geriausia gyventi. Vieni kitus pažįstame, padedame vienas kitam. Vadovas geras, teisingas žmogus. Bėda – pagelbės. Kai bendrovė daugiau pelno uždirba, pasidalija su dirbančiaisiais.
Ėjo metai, augo vaikai. Buvusį bendrovės vadovą pakeitė dukra. Laukai tokie pat gražūs, derlingi. Pasirodo, žmonių sutarimas įveikia visas kliūtis. Vietiniai gyventojai mini dar vieną priežastį, esą, jų gyvuoju šaltiniu buvo ir Bagdoniškio kaimas, Mykolo Riomerio gimtieji namai. Jie nepamiršo didžios dvasios žmogaus, kuris pasiaukojamai dirbo Lietuvai. Jie vis dar jautė jo šviesią aurą.
GODI KĖDĖ
Vienas garsus matematikas, iš kurio administracinis darbas atėmė daugelį valandų, kurias mieliau būtų paskyręs mokslui, ne kartą kalbėjo apie godžias kėdes. Kai į valdišką kėdę atsisėda tuščiagarbis, keistai ima tirpti valdiški pinigai. Lašų bendrovė statė, kitur žemės ūkio specialistai leido fermoms griūti. Ponai sugalvojo iš rajonų paribio atsivežti žemės gabalus prie sostinės, o tada teko sukurti įstatymą ir kitiems gauti tokią teisę. Tie gudruoliai, kurie sau ir savo giminei sugrobė šimtais hektarų matuojamus žemės plotus, nelabai rūpinosi kaimo bendruomene. Ar tai buvo tik klaidos? Patys sudarėme sąlygas ir kaimo žmonėms, ir specialistams su aukštuoju mokslu iškeliauti, savo jėgas, savo žinias parduoti turtingesniems. Mūsų pasididžiavimas - milijonas lietuvių gyvena užsienyje. Prasigyveno. Filmuojame juos, rašome, reklamuojame. Važiuokite, neprapulsite. Meilė Lietuvai liks, bet nesusirgsite. Gal keli net sugrįš. O Lietuvoje mūsų vis mažiau. Norėtųsi atsukti laiką ir pamatyti, kaip gyventume, jei žemės ūkis būtų evoliucionavęs, jei kaime būtų išaugusi perdirbimo pramonė. Ši veikla galėjo miesteliams įkvėpti gyvybę. Mažose parduotuvėlėse – šviežios daržovės, tik ką nuskinti vaisiai... Atsirastų paklausa ir kitoms prekėms. Kaip pasakos pupa, ima augti augti... Gal tas milijonas tautiečių, kuriuos išvarėme į užsienį, Lietuvoje galėjo sukurti mažą rojų... Estija saugojo savo žmones ir specialistus, ir ji pirmauja. Gal ir pas mus būtų išlikusios mokyklos, ambulatorijos, ligoninės.
Reforma vienoje ministerijoje gali tapti ir maitinančia terpe, ir pagaliu ant kelio, griaunančiu visą valdymo sistemą. Dabar sakytume: seni laikai, kam juos prisiminti. Tais senais laikais sutarė ekonomistai, kad pramonę reikia vystyti ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir regionuose. Planas apėmė visą Lietuvą. Sutapo su ekonomikos poreikiais? Sutapo. Ji augo. Ir tyliai tyliai išsprendė dar vieną problemą. Apsaugojo Lietuvą pokario metais nuo didžiosios rusų invazijos. Kaimo ir miškų baimė buvo didesnė už norą ten apsigyventi svetimšaliams.
Todėl išlikome. Ir užmiršome, kad tautai išlikti yra tik viena sąlyga – valstybė. Ko sulauksime savo žemėje iš tautybių mišrainės, reikėtų jau dabar pradėti galvoti. Pavėlavę brangiai sumokėsime – tautos gyvastimi.
Kuri dabartinė reforma taip gražiai aprėptų visą visuomenę, visą valstybę?
Jeigu suderintume visų ministerijų darbą, jas pastūmėtume viena kryptimi – kurti gražią Tėvynę, turinčią ateitį, tada gal nebūtų tų dramų, kurias išgyvename dabar. Gal neašarotume, kad savo rankomis naikiname savo Tėvynę.
Neapgalvotomis reformomis pasėjome baimę ir nepasitikėjimą. Vinstonas Čerčilis per karą, norėdamas pasitikrinti, ar jį palaikys Anglijos visuomenė, įlipo į traukinį be palydos. Klausėsi, ką kalba žmonės, pats klausinėjo. Jei mūsų valdininkas, apsimetęs prasčioku, ateitų į polikliniką... Labai praverstų tokia pamoka.
Mes nebemėgstame nei poliklinikų, nei gydytojų. Ant durų užrašyta: šeimos gydytojas. Pradarai vienas duris, kitas, - nėra šeimos gydytojo. Gal koks vienas kitas yra kur užsislėpęs. Jį suradęs vis tiek nepateksi. Toks gydytojas apsuptas minios ištikimųjų, kurie veja naujokus šalin. Na, neveja. Tik pas šį gydytoją neužsirašysi. Tenka grįžti atgal. Tavęs laukianti slaugė nelabai paslaugi, būtų laimingesnė, jei neateitum. Daktarė prilipusi prie kompiuterio. Ak, kaip neįdomios tavo ligos. Ir nepasakoji. Tada patikrini piniginę, ar turi šimtą eurų, ir eini į privačią kliniką. Eidamas ne tik prisimeni, jau net girdėti imi Antuano de Egziuperi pasakojimą, kaip jis ilgisi kaimo gydytojo, kurį pažinojo nuo vaikystės ir kuris žinojo visas jo ligas. Vadinasi, gydė ne tą vieną skaudantį kojos sąnariuką, o visą jo kūną, visą jo gyvybės sistemą.
Ar sugrįši, šeimos daktare?
Esame užsodinę nemažai ąžuolynų. Senovės lietuviai turėjo tokią įdomią praktiką: kai ima kankinti liga, jie į maišelį įsideda maisto ir iškeliauja į ąžuolyną. Atsigula po ąžuolu, kvėpuoja jo išskiriamais fitoncidais ir laukia. Jei pasveiksta, grįžta namo. Dabar, po reformos, senoliai, kuriems toli iki ąžuolynų ir gydymo įstaigų, šeimos apsupti laimingi iškeliaus į kitą pasaulį gulėdami savo lovoje. Daugelis sako taip ir norį. Gailisi savo draugų, kurie mirė ligoninėse ir iškeliavo tarsi būtų buvę svetimi tarp svetimų. Senolių vis daugėja, gali tekti gausinti statistikos specialistų būrį. Tai bus priimta kaip būtinybė. O biudžetas tikrai laimės: ne visi senoliai grįš iš ąžuolynų.
Juokas pro ašaras. Nė viena neapgalvota, nepasverta reforma neatneš visuomenei nei darnos, nei laimės, nes reforma turi pamaitinti, palaistyti tautos šaknis, kad medis augtų, žaliuotų. Ji turi įsilieti į visumą kartu su teisingumu, dora, visuomenės išsilavinimu ir kultūra, su tautos ateities vizija. O jei dar virš Lietuvos praskristų lengvutis meilės žmogui debesėlis... Tada uždainuotume Algimanto Baltakio eilėmis:
Geri laikai
būna tada,
kada net ir tai,
kas blogai prasidėjo,
baigiasi gerai.
Atgal
.jpg)
.jpg)
