VISUOMENĖ
2024.08.16.Generolai visada gerbiami, poetės – prakeikiamos
Darius Kuolys
Kultūros istorikas
Ir kas paneigs, kad Lietuva išlieka tvirtų patriarchalinių nuostatų kraštas, kuriame generolai visada gerbiami, poetės – prakeikiamos.
Kuriame poetėms po mirties užkraunamos ne tik jų, bet ir generolų bei politikų nuodėmės.
Ir net jei Lietuvos feminisčių tokia krašto tikrovė nepiktina, ji neatrodo nei gražiai, nei švankiai. :)
„Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti, todėl reikia rodyti daugiau nuoširdumo“,
– įtikinėjo generolas Stasys Raštikis 1940-ųjų birželio 15-ąją Respublikos prezidentą ir vyriausybę, aiškindamas, kad ne tik karinis, bet ir politinis Lietuvos pasipriešinimas Sovietų Sąjungai neturi prasmės.
Stasys Raštikis
Salomėja Nėris
Atsiminimų knygoje „Kovose dėl Lietuvos“ generolas Raštikis taip pasakoja apie pirmosios sovietinės okupacijos metus:
„Grįžęs iš Maskvos, jis [generolas Vitkauskas] rugpjūčio 20 d. Lietuvos karininkų ramovės salėje Kaune sušaukė didelį karininkų susirinkimą išklausyti delegacijos pranešimo apie kelionę į Maskvą. Susirinkime kalbėjo J. Paleckis, d. g. Vitkauskas... Vitkauskas pranešė, kad pats Stalinas suteikęs „ypatingai didelę malonę“ ir „garbę“ lietuviams tarnauti raudonojoje armijoje, leisdamas turėti joje net atskirą lietuvių teritorinį korpą. Todėl šis karininkų susirinkimas sukviestas išreikšti padėkai komunistų partijai ir Stalinui už tą „malonę“.
<...>
Man, kaip buvusiam Lietuvos kariuomenės vadui, buvo labai skaudu dalyvauti krašto apsaugos ministerijos įstaigų likvidavimo komisijoje, todėl per korpo štabo viršininką b. gen. Černių ir pats betarpiškai kreipiausi į korpo vadą Vitkauską ir korpo karinį komisarą Cariovą, prašydamas, kad neskirtų manęs tam darbui. Bet mano prašymai nebuvo patenkinti ir įsakymas buvo man dar kartą pakartotas.
<...>
Politinis komisaras Cariov pagrasino ir priminė, ko galiu susilaukti už įsakymo nevykdymą. [...] Buvome priversti klausyti karinio įsakymo.
<...>
Jis [paskirtas naujas liaudies kariuomenės vadas, raudonosios armijos generolas Feliksas Baltušis-Žemaitis] įsakė man tuoj pradėti versti į lietuvių kalbą kai kuriuos rusų statutus ir pateikti jam sumanymą-planą naujam kariniam žurnalui leisti lietuvių kalba.
Tuo pradėjau versti „Boj piechoty“...
<...>
Mane be galo slėgė tėvynės nelaimės... Kiekviena proga, kada tik turėdavau šiek tiek laisvesnio laiko, nueidavau į Aušros Vartų koplyčią ir tikrai nuoširdžiai melsdavausi už tėvynę ir už savo šeimą bei gimines... Iš koplyčios visada išeidavau ir ramesnis, ir stipresnis.“
Taigi.
Šiandien turime Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklą, turime skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurtą ir Kaune stovintį paminklą Stasiui Raštikiui...
Ar mokyklos vardą keisime? Paminklą griausime?
Vargu. Juk už generolų kaltes lietuvių žemėje nukryžiuojamos poetės. :)
Nuotraukos iš S. Nėries ir Vytauto Didžiojo karo muziejų.
Atgal.jpg)
.jpg)
