VISUOMENĖ
2024.08.08.Ar prezidentas Antanas Smetona „pabėgo“ ar „pasitraukė“ iš Lietuvos? (2). Lietuvos valstybės prezidento Antano Smetonos 150-osioms gimimo metinėms paminėti
Prof. Aleksandras Vitkus, dr. Raimundas Kaminskas
Rezidavusių emigracinių vyriausybių veiklos pavyzdžiai
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Jungtinėje karalystėje rezidavo Prancūzijos, Lenkijos, Belgijos, Jugoslavijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Čekoslovakijos emigracinės vyriausybės. Trumpai pažvelkime kaip sekėsi įsikurti pasitraukusioms į Londoną emigracinėms vyriausybėms.
Prancūzijos emigracinė vyriausybė. Viši vyriausybė
1940 m. gegužės mėnesį prasidėjo Mūšis dėl Prancūzijos. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama Viši režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė.
Léonas Gambetta, paskelbęs Prancūzijos Respubliką, 1870 m. rugsėjo 4 d.
Viši režimas– Prancūzijos vyriausybė per 1940-1944 nacių okupaciją, įkurta po Prancūzijos pasidavimo 1940 birželio 22, valdžiusi iš Viši miesto. 1940 m. liepos 10 d. įkurta Viši Prancūzijos vyriausybė. Jos vadovu tapo maršalas Filipas Petenas, išlikęs iki 1944 m. rugpjūčio 20 d.
Šarlis de Golisnepakluso P. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmus prieš Vokietiją. Birželio 14 d. išvyko į Jungtinę Karalystę derybų dėl Prancūzijos vyriausybės evakuacijos į Afriką. 1940 m. birželio 15 d. Vokietijos kariuomenei įžengus į Paryžių, Šarlis de Golis radijo laidoje iš Londono pakvietė prancūzus stoti į jo vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos armiją ir ruoštis išvaduoti šalį. 1940 m. rugpjūčio 2 d. Viši režimo karo tribunolas už maištą ir dezertyravimą iš kariuomenės Š. de Golį nuteisė mirties bausme. 1943m. rugpjūtį Sąjungininkai jį pripažino Prancūzijos pasipriešinimo Vokietijos okupacijai vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu. Nuo 1944 m. rugpjūčio de Golis – Prancūzijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas.
Lenkijos emigracinė vyriausybė
Lenkijos emigracinė vyriausybė, oficialiai žinoma kaip Lenkijos Respublikos emigracinė vyriausybė (lenk.Rząd Rzeczypospolitej Polskiej na uchodźstwie) – buvo suformuota po 1939 m. rugsėjo mėn. įsiveržimo į Lenkiją, per kurį Lenkiją okupavo Trečiasis Reichas ir Tarybų Sąjunga, metu. Nepaisant okupacijos, emigracinė vyriausybė turėjo didelę įtaką Lenkijoje. Jai buvo pavaldi Lenkijos pogrindžio valstybė, lenkų kariuomenės daliniai Vakaruose ir Lenkijoje veikusi Armija krajova bei po karo veikęs antisovietinis pasipriešinimas „Laisvė ir nepriklausomybė“.
Nors po Antrojo pasaulinio karo pabaigos nebeturėjo plataus pripažinimo ir veiksmingos valdžios, vyriausybė liko Lenkijos Liaudies respublikos opozicija ir egzistavo iki Lenkijos komunistinio režimo pabaigos 1990 m., kai emigracinė vyriausybė oficialiai perdavė savo įgaliojimus naujai vyriausybei.
Belgijos emigracinė vyriausybė
Belgijos emigracinės valstybės susikūrimas praėjo gana sudėtingą kelią.
Belgijos vyriausybė Londone (pranc. Gouvernement belge à Londres, oland. Belgische regering in Londen), taip pat žinoma kaip Pierlot IV vyriausybė, buvo Belgijos tremties vyriausybė Antrojo pasaulinio karo metu nuo 1940 m. spalio mėn. iki 1944 m. rugsėjo mėn.
Belgijos vyriausybės ministras pirmininkas Hubertas Pierlotas (kairėje) tremtyje, 1944 m.
Vyriausybė buvo trišalė, joje dalyvavo ministrai iš Katalikų, Liberalų ir Darbo partijų. 1940 m. gegužę nacistinei Vokietijai įsiveržus į Belgiją, Belgijos vyriausybė, vadovaujama ministro pirmininko Huberto Pierlot, pirmiausia pabėgo į Bordo Prancūzijoje, o paskui į Londoną, kur įsitvirtino kaip vienintelė teisėta Belgijos atstovybė sąjungininkams.
Nepaisant to, kad ji nebeturėjo valdžios savo šalyje, vyriausybė administravo Belgijos Kongą ir vedė derybas su kitomis sąjungininkų valstybėmis dėl pokario atstatymo. Išeivijos vyriausybės sudaryti susitarimai karo metu apėmė Beniliukso muitų sąjungos įkūrimą ir Belgijos priėmimą į Jungtines Tautas. Vyriausybė taip pat darė įtaką Belgijos armijoje tremtyje ir bandė palaikyti ryšius su pogrindžio pasipriešinimu.
Skirtingai nei Nyderlandai ar Liuksemburgas, kurių monarchijos kartu su vyriausybe išvyko į tremtį, karalius Leopoldas III kartu su savo armija pasidavė vokiečiams – priešingai jo vyriausybės patarimui. Visą likusį karą jis liko vokiečių belaisviu, namų arešte.
Nenagrinėjant visus sunkumus, didžioji dalis Belgijos vyriausybės buvo įsteigta Eatono aikštėje, Londono Belgravijos rajone, kur prieš karą buvo Belgijos ambasada. Kiti vyriausybės departamentai buvo įrengti netoliese esančioje Hobarto aikštėje, Belgreivo aikštėje ir Knightsbridge. Belgijos vyriausybės biurai buvo netoli kitų vyriausybių tremtyje, įskaitant Liuksemburgą, Wilton Crescent ir Nyderlandus Pikadilyje. Maždaug 30 Belgijos parlamento narių pavyko pabėgti iš Belgijos ir apsigyventi Londone bei Belgijos Konge.
Iki 1940 m. gruodžio mėn. britai pripažino „keturių vyriausybę“ kaip teisinę Belgijos atstovybę, turinčią tokį patį statusą kaip ir kitų vyriausybių tremtyje: Jo Didenybės vyriausybė keturis Belgijos ministrus, sudarančius Belgijos vyriausybę Londone, laiko teisėta ir konstitucine Belgijos vyriausybe, kuri yra kompetentinga vykdyti visus įgaliojimus suverenios Belo valstybės vardu.
Jugoslavijos emigracinė vyriausybė
1941 m. balandžio 6 d. Jugoslavijos karalystę užpuolė ir okupavo Ašies valstybės (Per Antrąjį pasaulinį karąAšies valstybėmis vadintos Vokietija, Italija, Japonija ir jų sąjungininkės – Vengrija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija ir kitos).1943 m. jugoslavų partizanai paskelbė Demokratinę Jugoslavijos Federaciją. 1944m. ją kaip legitivią vyriausybę pripažino tuomet tremtyje gyvenęs karalius Petras II. Vėliau, 1945 m. liepos mėnesį monarchija buvo panaikinta. 1946 m. Jugoslavijoje įsigalėjus komunistams ši buvo pervadinta Jugoslavijos Liaudies Respublika. Iš karą pralaimėjusios Italijos valstybė įgijo Istriją, Rijeką ir Zidarą. Šalies vadovu tapo Jugoslavijos partizanų vadas Josip Broz Tito ir juo išbuvo iki mirties 1980 metais. 1963 m. šalis buvo dar kart pervadinta į Jugoslavijos Socialistinę Federacinę Respubliką (JSFR).
Nyderlandų emigracine vyriausybė
Nyderlandų vyriausybė tremtyje, taip pat žinoma kaip Londono kabinetas (olandų kalba: Londens kabinet), buvo Nyderlandų vyriausybė tremtyje, kurią prižiūrėjo karalienė Vilhelmina, kuri pabėgo į Londoną po Vokietijos invazijos į šalį per Antrąjį pasaulinį karą 1940 m. gegužės 10 d. Vyriausybė kontroliavo laisvąsias Nyderlandų pajėgas.
Iki 1940 m. Nyderlandai buvo neutrali šalis, kuri iš esmės palaikė gerus santykius su Vokietija. 1940 m. gegužės 10 d. Vokietija įsiveržė į Nyderlandus. Karalienė Vilhelmina pabėgo iš šalies britų minininkų HMS Hereward, kuris gegužės 13 d. atvyko į Londoną. Nyderlandų ginkluotosios pajėgos pasidavė po dviejų dienų, nes negalėjo atlaikyti Vokietijos Blitzkrieg stiliaus atakos greičio. Londone karalienė pradėjo vadovauti Nyderlandų vyriausybei tremtyje, kuri buvo įkurta Stratton House, Londono Pikadilio rajone, priešais Green Parką.
Iš pradžių jie tikėjosi, kad Prancūzija persigrupuos ir išlaisvins šalį. Nors toks bandymas buvo, jis netrukus žlugo, sąjungininkų pajėgos buvo apsuptos ir priverstos evakuotis prie Diunkerko.
Nyderlandų ginkluotosios pajėgos Nyderlanduose, išskyrus Zelandiją okupavusias pajėgas, pasidavė 1940 m. gegužės 15 d. Siekiant apsaugoti paveldėjimą, sosto įpėdinė princesė Juliana kartu su šeima buvo išsiųsta toliau į Kanadą, kur jie praleido karą.
1944 m. rugsėjį Nyderlandų, Belgijos ir Liuksemburgo vyriausybės tremtyje pradėjo formuoti susitarimą dėl Beniliukso muitų sąjungos sukūrimo. Susitarimas buvo pasirašytas Londono muitinės konvencijoje 1944 m. rugsėjo 5 d.
Neįprastą karalienės veiksmą vėliau 1946 m. patvirtino Nyderlandų generolas. Churchillis pavadino ją „vieninteliu žmogumi Nyderlandų vyriausybėje“. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Wilhelmina ir jos vyriausybė grįžo iš tremties, kad atkurtų demokratiškesnį nei bet kada anksčiau režimą.
1943 m. olandų karininkui Hendrikui Johanui Krulsui buvo pavesta parengti olandų vadovaujamą karinę administraciją Nyderlanduose tuo atveju, jei sąjungininkai patektų į šalį, žinomą kaip „Militair Gezag“ (karinė valdžia).
1944 m. rugsėjo 12 d. sąjungininkai kirto Belgijos ir Nyderlandų sieną ir Meschas tapo pirmuoju išlaisvintu Nyderlandų kaimu. Kai sąjungininkai išlaisvino Mastrichtą, pažymėdami pirmąjį Olandijos miestą, patekusį į sąjungininkų rankas. Tą pačią dieną Nyderlanduose buvo įkurtas „Militair Gezag“, kurio sostinė buvo Mastrichtas. Tą dieną Nyderlandų vyriausybės pažymėjo sugrįžimą į savo šalį, nors ir vadovaujant karinei administracijai, o ne išrinktai. Pasibaigus karui, 1946 m. kovo 4 d. „Militair Gezag“ buvo paleistas.
Norvegijos emigracinė vyriausybė
Norvegija buvo nepasirengusi staigiam Vermachto puolimui, bet karinis pasipriešinimas vyko net 62 dienas, ilgiau nei bet kurioje kitoje nacių užimtoje šalyje, išskyrus Tarybų Sąjungą.
Per Norvegijos kampaniją Kriegsmarine neteko daug laivų, įskaitant kreiserį Blücher. Vinjesvingeno ir Hegros mūšiai buvo paskutinis norvegų pasipriešinimas pietų Norvegijoje gegužės mėn., o norvegų armija šiaurėje puolė vokiečius.
Narviko mūšyje, norvegų armija buvo priversta pasiduoti, birželio 10 d. sąjungininkams nustojus teikti paramą po Prancūzijos kapituliacijos. Liepos 7 d. karalius, sosto paveldėtojas ir ministrų kabineto nariai pabėgo iš Tromso ir tęsė kovą prieš Vokietiją Londone.
Invazijos dieną kolaboruoti linkęs mažos Nacionalsocialistų partijos (Nasjonal Samling) lyderisVidkun Quisling bandė užimti valdžią, bet vokiečių okupantai jį nuvertė. Tikroji valdžia priklausė okupacinės valdžios vadui Reichkomisarui Josef Terboven. Quisling, kaip ministras-prezidentas, suformavo kolaborantų vyriausybę, kontroliuojamą vokiečių. Norvegijos fabrikai, skirti gaminti sunkiajam vandeniui, kuris reikalingas atominio ginklo gamybai, buvo apleisti [po daugybės amerikiečių, britų ir norvegų bandymų juos sugriauti].
Per penkis nacių okupacijos metus norvegai sukūrė pasipriešinimo judėjimą, kuris kovojo su vokiečiais karinėmis operacijomis ir pilietiniu nepaklusnumu. Tačiau žymiai svarbesnė sąjungininkams buvo Norvegijos prekybos laivyno rolė. Invazijos metu Norvegija turėjo ketvirtą pagal dydį prekybos laivyną pasaulyje. Jam vadovavo Norvegų laivybos bendrovė Nortraship ir jis dalyvavo daugybėje karinių operacijų.
Vienintelė Skandinavijos dalis, iš kurios teko vokiečiams trauktis nuo ginkluotos jėgos, buvo tolimoji Šiaurė, nes rugsėjo mėnesio paliaubų sąlygos įpareigojo suomius išstumti buvusius ginklo draugus – apie 200 000 karių – iš jų teritorijos. Tai įvyko tik 1945m. balandį, kai jiems pasisekė išvalyti neriją, kuri tęsėsi vakarų kryptimi nuo Tromsö šiaurės Norvegijoje.
Nesigilinant į detales, paskutinėje karo fazėje pagrindinės norvegų ir danų pasipriešinimo judėjimo funkcijos buvo geležinkelio sabotažas, nors norvegai taip pat ėmėsi priemonių organizuoti Vokietijos prekybinio laivyno naikinimą.
Danų bei norvegų vietinė kariuomenė, būtų buvusios panaudotos operacijoje, kurioje Skandinavija buvo laikoma vienu junginiu. „Norvegija – pranešė generolas Eizenhaueris mėnesį prieš vokiečių kapituliaciją, – gali būti jėga pasiekta tik per Švediją. O tai savo ruožtu reikalaus […] kuo greitesnio bei ankstesnio Danijos išvadavimo.
1945 m. vasario mėnesį karaliaus Gustavo V sūnėnas ir Švedijos Raudonojo Kryžiaus vadovas grafas Folke Bernadottevedė sėkmingas derybas su Hitlerio policijos ministru H. Himmleriu, kad Švedijai būtų perduotos tam tikros internuotų asmenų kategorijos, įskaitant 7000 danų bei norvegų.
Galiausiai Danija buvo išvaduota gegužės 4 d., vokiečiams kapituliavus prieš Mongomery šiaurės vakarų Vokietijoje, o gegužės 6 d. rytą Norvegija besąlygiškai pasidavė Eisenhaueriui.
Čekoslovakijos emigracinė vyriausybė
1938 m. spalį Slovakija gavo autonomiją, o 1939 m. kovo 14 d. Čekoslovakiją ištiko krizė, slovakai pasinaudojo proga paskelbti nepriklausomybę. Kovo 15 d. Vokietija okupavo Čekiją, kur įkurtas Bohemijos ir Moravijos protektoratas. Vis dėl to naujoji Slovakijos vyriausybė, kuriai vadovavo Jozefas Tiso, atliko beveik tik nacistų marionetės vaidmenį. Slovakija tapo nacistų karo pramonės baze ir aktyviai rėmė vokiečių kariuomenę. Tiso režimas buvo populiarus, nes Slovakija pirmą kartą galėjo formuoti tautines institucijas. Tačiau parama nebuvo visuotinė, ir 1944 m. rugpjūčio mėnesį Slovakijos kariuomenės daliniai, remiami komunistų partizanų, pradėjo Slovakijos nacionalinį sukilimą. Vokiečių karinės pajėgos maištą numalšino.
Subombarduota Praha (1945 05). Getty Images
Karo pabaigoje, 1945 m. balandį išeivijos nacionalinis frontas suformavo komunistinę vyriausybę ir paskelbė Košicės programą, pagal kurią turėjo būti atkurta ir pertvarkyta valstybė. 1945 m. gegužės 5 d. įvyko Prahos sukilimas, po kurio Raudonoji armija įsiveržė, netrukus į Prahą grįžo vyriausybė ir prezidentas Edvardas Benešas. Pagal Benešo dekretus Čekoslovakijos vokiečiai ir vengrai buvo deportuoti iš valstybės, o jų turtas konfiskuotas. 1945 m. birželio rinkimuose laimėjo 38,7 % balsų surinkusi Čekoslovakijos komunistų partija. 1945 m. lapkritį TSRS išvedė savo kariuomenę iš Čekoslovakijos. 1948 m. parengta konstitucija pagal Tarybų Sąjungos pavyzdį, šalis paskelbta liaudies demokratine respublika, kurioje kuriamas socializmas.
1960 m. paskelbus naują konstituciją, visiškai panaikinta Slovakijos autonomija, o šalis tapo Čekoslovakijos Socialistine Respublika. Netrukus išryškėjo ūkio krizė, pradėtos ekonominės reformos. 1968 m. prasidėjo Prahos pavasaris.
Atgal
