VISUOMENĖ
2024.07.31.ANEKDOTIŠKA ETIMOLOGIJOS KLASTOTĖ
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Nenusakomas malonumas skaityti gerą knygą, puikų straipsnį laikraštyje. Šįkart patyriau dvigubą nenusakomą pasitenkinimą, nes bebaigdamas tiesiog ryte ryti E.Gudo ir Ž.Petrauskaitės knygą „Gedimino kraujas“, paėmiau į rankas naują „Lietuvos aido“ numerį ir gavau antrą didžiulį pliūpsnį, teikiantį pažinimo džiaugsmą. Kaip atsitraukti nuo skaitymo, kai knygoje pirmą kartą taip išsamiai ir pagauliai aprašyta mūsų valdovų gediminaičių istorija, o laikraštyje net du dėmesį prikaustantys straipsniai – žurnalistės Marijonos Varneckienės ir istoriko Rimvydo Žiliuko darbai. Jie tiesiog pakylėja, paskatina su dar didesniu susidomėjimu pažvelgti į mūsų tautos ir šalies istoriją ir bent mažyte kruopele prisidėti prie atminties išsaugojimo. Neabejoju, kad ir knygą, ir laikraštį paimsite į rankas. Iš knygos sužinosite, kad Lietuva buvo stipriausia, ir vienu metu didžiausia, Europos valstybė, o Gedimino palikuonys buvo geidžiamiausi ne vienos šalies valdovai. Istorikas R.Žiliukas jau mūsų dienų akimis pažvelgia į tikrovę ir atvirai dorai išdėsto: „Švediška išmintis geriau, nei lenkiškas godulys“. Nesiimsiu cituoti tikro, o ne apsimetėlio istoriko įžvalgų, nes turėčiau pateikti ne ištraukas, o perrašyti visą straipsnį! Istoriko žvilgsnis toks gilus, kad tą straipsnį privalėtų išstudijuoti kiekvienas save gerbiantis lietuvis. Kadangi autorius širdy sužadino tikrą kibirkštį, kuri kaip sakoma Tautos giesmėje „dega mūsų širdyse“, būtų nedovanotina neprisiminti mano kartai tekusių išbandymų. Jaunimas net nežino, o žinantys stengiasi tai nuslėpti arba paneigti. Totali rusifikacija savo tikslams naudojo net visiškai anekdotiškas priemones. Visi Sibiro tremtiniai žino, kad lietuviškas dalgis tame Rusijos užkampyje buvo vadinamas „litovka“. Rusai kone iki mūsų dienų žinojo tik pjautuvą. Tą patį, kuris puikavosi bolševikų herbe. Bet „šienauti“ pjautuvu ir sunku, ir nespartu. Tad lietuviškas dalgis, kaip tobuliausias „europietiškas“ įrankis plito milžinišku greičiu. Apskritai iš lietuvių Sibiro rusai daug ko išmoko. Šimtmečiais atsilikusi šalis į savo žmones žiūrėjo kaip į baudžiauninkus. Tačiau atsibastę į Lietuvą „naujakuriai“ nenorėjo pripažinti savo atsilikimo. Erzino juos ir lietuviškas dalgis… „Vakarinėse naujienose“ pasirodė tariamai žinančio tikrą dalgio istoriją apsišaukėlio straipsnis. Esą su Lietuva ir lietuviais žodis „litovka“ nesusijęs. Tiesa, dalgius gamino Lietuvoje, Naujojoje Vilnioje. Čia juos „liejo“, o nuo žodžio „litj“ atsirado ir „litovka“. Bandžiau šią nesąmonę paneigti savo straipsniu. Nurodžiau net rusų labai gerbiamo Vladimiro Dalio žodyną „Tolkovyj slovarj živago velikoruskago jazyka“ ( II tomas, 1881 metai). Aiškindamas žodį „litovka“ (p.255) V.Dalis aiškina, kad tai didelis dalgis, „dlia otličija otgorbuši, maloj kosy s korotkim, krivym kosjem“.Pirmame žodyno tome paaiškinta, kad ta „gorbuša“ yra trumpesnė už „litovką“ (p.377). O bolševikų mylimam pjautuvui apskritai skirta nemaža vietos (IV tomas, p.178).Su žodžiu „serp“ rusai turi daugybę žodžių, nes iki atsirandant lietuviškam dalgiui visi darbai buvo nudirbami pjautuvu. Net rugpjūtis, kaip ir pas lenkus, buvo vadinamas serpenj. Suprantama, kad į straipsnį negavau net atsakymo… Šiomis dienomis, prisiminęs tuos „linksmus“ laikus nutariau susirasti savo „antivalstybinį“straipsnį. Vienas „informuotas“ asmuo tada pasakė, kad tokie „straipsniai“ tiesiu taikymu keliauja į saugumą… Aš kaip koks kvailys nulėkiau į Lietuvos ypatingąjį archyvą ir su tikslia mano bylos KGB signatūra užsisakiau bylą. Nieko ten nėra! Tik kelionės į užsienį... O juk panašių dalykėlių esu siuntęs ne vieną… Senas bičiulis mane paprotino: „Nejaugi manai, kad saugume dirbo vien kvailiai? Tokios valdžios idiotizmą patvirtinančios medžiagos niekas nesaugojo. Tikriausiai iš karto naikino. Kaip galima leisti patvirtinti, kad bepročiai tą „valdžią“ pavertė pajuokos objektu?“
Ta pačia proga būtų nedovanotina neprisiminti ir kitos „etimologinės“ istorijos. Visiems žinoma, kad Vakaruose, ypač Prancūzijoje, yra tokios nedidelės užkandinės, maži restoranėliai, vadinami „Bistro“. Juose galima greitai užkąsti, net išgerti alkoholio. Kadangi rusiškas žodis „bystro“ reiškia „greitai“, per patį rusiškos isterijos įkarštį kažkam šovė į galvą pasivogti ir tą pavadinimą. Esą, kai Suvorovas su savo armada ant užpakalių perčiuožė Alpes, rusų kareiviai reikalavo juos labai greitai (bystro!) aptarnauti. Sumanūs vakarų verslininkai net savo „greito aptarnavimo“ užeigas pavadino bistro. Kokia garbė, koks laimėjimas! Rusiškas žodis „bystro“ paguldė ant menčių nusususius kapitalistus! Prisimenu, kad tą žodį, būtent su tokia etimologija, labai propagavo toks žurnalistas S.Vaintraubas. O kaip iš tikrųjų? Ar rusai „išmokė“ savo papročių vakariečius? Žvilgterėkime, ką apie tai sako patys rusai. „Etimologičeskij slovarj russkogo jazyka“, kurį 1963metais išleido Maskvos universiteto leidykla, rašo: „Bistro. Zaimstvovano iz franc. jaz. v XX v.“ Nieko bendra nei su Suvorovu, nei su jo kariauna! Toliau aiškinama ir žodžio kilmė. Tai bistreu „piemuo“ derivatas, kilęs iš „tamsiai pilkas, nešvarus“. Užkandinės, kabaretai „bistro“ buvo pavadintos dėl šių įstaigų nešvarumo, netvarkos… Ką gi šiuo požiūriu tai atitiktų rusišką dvasią. Apdergtame ir prasmirdusiame Vilniaus Dailės instituto (dabar Akademija) tualete „tarybiniai“ studentai ant sienos parašė A.Puškino poemos ištrauką: „Zdesj russkij duch, zdesj Rusju pachnet“ (Čia rusiška dvasia, čia kvepia Rusija“... Kodėl tada „saugumas“ nepripažino tiesos, o metus ar daugiau ieškojo eilių autoriaus? Studentai vėl žvengė: taigi autorius pats Puškinas! Aleksandras Sergejevičius! Ar tie „pinkertonai“ nesimokė rusų literatūros? Nesmagu prisiminti puolamą „litovką“ ir rusų pasaulio tėvų geidautą bistro. Bet tokia buvo kasdienybė.
Atgal
