VISUOMENĖ
2024.07.21. KAI DUOTAS ŽODIS KLAIDINA
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Šiandien duotas žodis nieko nereiškia. Ne tik tartas iš aukščiausios tribūnos, bet ir įrašytas aukščiausios prabos dokumente. Tarptautinėje sutartyje, konvencijoje, įstatyme… Netgi Konstitucijoje. Pavartykite ir paskaitykite, kiek ten gražių ir šventų žodžių, kurie labiau primena grožinę literatūrą, o ne dokumentą. Ką tik per televiziją buvo kalbama apie ikimokyklinių įstaigų trūkumą Vilniuje. Viena mama pasakojo, kad vaikui vietą pavyko gauti tik… rusiškame darželyje. Ar sostinėje negalioja Konstitucijos 14 straipsnis? Nereikia nė klausti. Šis straipsnis tik deklaracija. Ir panašių pavyzdžių begėdiškai daug. 38 straipsnyje teigiama, kad „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“, bet teisės kazuistai šią dogmą taip išprievartauja, kad gali daryti išvadą, jog santuoka esą galima ne tik su tos pačios lyties asmeniu, bet ir su karve arba šunimi… Deja, tai jau ne Lietuvos nelaimė. Visas pasaulis abejingai žiūri, kai laužomi kone visi tarptautiniai dokumentai - paktai, protokolai, konvencijos, memorandumai… Ką garbūs ponai žadėjo Ukrainai Budapešte? Ką Sąjūdžio metais Lietuvai žadėjo valstybės nepriklausomybę atkuriantys šviesuoliai? Dauguma jų jau aname pasaulyje. Bet ir ten ramybės neturi. Genialus dainius Justinas Marcinkevičius, nuveikęs daugiau nei tūkstantis apsimetėlių Lietuvos „patriotų“, begėdiškai drabstomas purvais.
Prezidentas Antanas Smetona istorijos „profesorių“ puolamas aršiau nei sovietmečiu
O prieškarinės Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona istorijos „profesorių“ puolamas aršiau nei sovietmečiu. 2021 metų „Lietuvos aido“ Nr. 16, daktaras Darius Kuolys klausė: „Kodėl Vilnius gaili Antanui Smetonai suoliuko sostinės aikštėje?“ Į tai atsakymo nėra. Ir nebus. Gal dėl to, kad net lietuviškai prastai kalbantys nauji vergvaldžiai pavydi jam išsilavinimo? Juk tas, faktiškai savų išduotas asmuo, mokėjo devynias kalbas! Visiems Lietuvai nusipelniusiems asmenims gaila ne tik paminklo, bet ir kuklios atminimo lentos. Sostinės mentalitetą ir intelektinį skurdą puikiai demonstruoja „Vamzdis“. Kanalizacijos vamzdis! Nors didelėje sostinės dalyje jos dar nėra… Nepasinaudota net Europos Sąjungos struktūriniais fondais. Tikriausiai šioje srityje ne ką tepavogsi... O gal norima išlaikyti iki Pirmojo pasaulinio karo vyravusią tradiciją, kurią įteisinome, kai susikompromitavę ir korumpuoti šunbajoriai leido Lietuvą pasidalyti plėšriems kaimynams? Carinė Rusija mus pavertė vergais ir baudžiauninkais. Jos juodus darbus uoliai tęsė Stalinas. Betgi jau viduramžiais Vilniuje buvo vandentiekis! Nueikite, savivaldybės klerkai, į Valdovų Rūmus ir paspoksokite į senojo Vilniaus vandentiekio vamzdžius! O gal net nežinote, kad atstatėme tuos rūmus? Gal niekaip negalite susitaikyti su faktu, kad lemiamą vaidmenį čia suvaidino Algirdas Brazauskas? Aišku, kad taip. Juk ne veltui kilo toks triukšmas, kai Kaunas sumanė įamžinti ir Brazausko atminimą. O kaip sutiktas Kaune Aleksandrui Jogailaičiui pastatytas paminklas? Tiems vaidinantiems, kad išmano istoriją, vargu ar žinoma, kad šio karaliaus palaikai ilsisi Vilniaus Katedroje. Bet kai nieko neišmanai, gali vaizduoti, kad išmanai absoliučiai viską. Tad ir žadėti gali ką nori. Šito „meno“ per šimtmečius išmokė „vyresnieji broliai“, įdiegę mintį, kad lietuviai buvo tamsi, užguita, niekam nežinoma tauta, kurią išvadavo ir išlaisvino Stalino vadovaujami raudonieji. Drausta, persekiojama kalba ir šiandien gyvena lyg okupacijos laikais. Lietuviškas žodis negerbiamas! Nepalaikomas ir neginamas! Į visas valdžios struktūras suktais keliais prasibrovę atsilikėliai tikriausiai nė negirdėjo, kad net Šventasis Raštas skelbia, jog iš pradžių buvo Žodis. Nuo Žodžio prasidėjo pasaulio sutvėrimas. Ir žmogų iš beždžionės žmogumi padarė Žodis. Visokių engelsų ir marksistų kliedesiai, kad tas gyvūnas tapo žmogumi, kai paėmė į leteną lazdą ar akmenį, visiškas melas. Kognityvinė revoliucija yra žmogaus tapsmo pradžia. Tūkstančius metų protėviai jį saugojo ir tobulino, net neturėdami rašto. O šiandien žodis jau tapo įrankiu apgauti, apvogti, žudyti... Žodis Lietuvoje buvo ypatingai vertinamas. Šventas!“ Gediminas, dieviškąja apvaizda lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis „rašė“...pirmiau geležis pasikeis į molį ir vanduo pavirs plienu, negu mes atšauksime mūsų ištartą žodį“ (...prius ferrum in ceram transit et aqua in calibem commutatur, quam verbum a nobis progressum retrahamus“). Keturioliktojo amžiaus pradžioje Valdovas teigė – „mūsų žodis liks tvirtas kaip plienas“! O kas šiandien laikosi duoto žodžio? Kas dėl sulaužyto ir netesėto žodžio jaučia bent mažytę gėdą? Neieškokite. Nerasite. Tūkstančiai apgaulingų pažadų, net priesaikų šiandien išmokė niekuo netikėti ir nepasitikėti. Vartau 2021 metų „Lietuvos aido“ numerius. Kiek čia nepaprastai įdomių dalykų, kiek medžiagos ateities kartoms ir istorikams! O mums? Ką, jau nebeįdomu? Atverčiu to meto Nr. 16 (balandžio 30-gegužės 8 d.) numerį ir randu progą dar kartą išsižioti iš nuostabos. Graži jauno, simpatiško, energingo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus nuotrauka ir entuziastingas jo raginimas; „Einam statyti stadiono!“ Po lakonišku tekstu ir sufantazuoto būsimo stadiono maketo nuotrauka. Parašas po ja iškilmingai skelbia – Stadionas bus po trejų metų. Betgi jau 2024-ieji įpusėjo! O žadėto stadiono – nė kvapo. Ir jam ištaškytų pinigų… Taip pat nė kvapo. Tiesa, tame pažadukiškame tekste yra vienas keistokas pastebėjimas: „Teismas paskelbė, ko ir tikėjomės, kad Viešųjų pirkimų tarnybos priekaištai nepagrįsti. Tai reiškia, jog galime pasirašyti sutartį ir pradėti statybas. Praradome laiko, bet atgavome viltį…“ Deja, viltis, kaip teigia senoliai, yra durnių motina. Ji neapvylė ir šįkart. Stadiono nėra! Bet... „teismas paskelbė, ko ir tikėjomės“… O ko tikitės dabar, garbūs stadiono statybų makleriai? Bus tie žadėti Vasiukai, ar ne? Bažnyčioje sakoma - girdėjote Dievo žodį. Čia jūs girdėjote Vilniaus mero žodį. Jei atmintis nemeluoja, tas meras buvo net teisingumo ministras... Bet jis ne Dievas. Jo žodis nieko nevertas. Kaip ir visų tų, kurie per visus plyšius dabar veržiasi prie lovio. Jei sugebate atgauti protą, netikėkite nė vienu jų žodžiu! Atsiprašau, kad pasakiau, jog žodis klaidina. Jis meluoja! Apgaudinėja! Jūs, gerbiamieji, laikykitės SAVO duoto žodžio. O svetimo - net neklausykite...
Atgal
.jpg)
.jpg)
