VISUOMENĖ
2024.07.18.ŽMOGUS IR KNYGA
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Yra palyginimų žmogaus su knyga. Gal ir teisingas palyginimas. Galima pasakyti: gyvos knygos ir spausdintos knygos. Ir jos, spausdintos, bus gyvos, jeigu kas jas prikels. Sutinki nepažįstamą žmogų, tai lyg matai naują, nežinomą knygą. Neperskaitytą knygą. Tik štai neaišku, ar ją pavyks perskaityti. Sudėtingas klausimas...
Kitas dalykas – spausdinta knyga: turėk laiko, noro ir atsivertęs skaityk! Žinoma, dar reikia šviesių akelių, kartais, kantrybės. Viso to, kas slypi už knygos žodžių, parašytų ne visada iš paklusnių, bet visada paklausių, raidžių. Ir gali prikelti knygą gyvenimui.
Iš močiutės pasakojimo vaikaitis žinojo, kad daugiausia senų knygų buvo jos brolio kunigo, jas vertinusio ir saugojusio. Jo manymu, kiekvienas žmogus turi savo biblioteką ir nebūtinai knygomis nustatytas lentynas, bet ir krūvelėmis sudėtas į savo galvas – nes koks žmogus be išminties, kuri į knygas sudėta. O knygose saugoma žmonių išmintis plačiausiai ir lengviausiai prieinama: semkis žinių ir gyvenimo patyrimo, pažink aplinką ir pasaulį, naudokis savo ir žmonių labui.
Vieniems bibliotekos padėjo suprasti gyvenimą, kitiems susikurti savo pasaulį. Buvo tokių, kurie taip gelbėjosi nuo negailestingo realaus pasaulio, matyt, nelabojo negerom bacilom užkrėsto. Knygos neįkainuojamos pagalbininkės, galinčios keisti žmones ir pasaulį. Suprantama, knyga knygai nelygu. Buvo knygų, kurias paskaitęs, pavartęs dvasininkas jas pabučiuodavo. Vaikas girdėjo, kaip vieno tardymo metu jo širdis nebeišlaikė. Infarktas. Knygos kaip buvo pas seserį, taip ir liko.
Kartais vakarais kas nors sėdėdavo prie atverstos knygos, būdavo, papasakoja ką paskaitęs ar garsiai paskaito. Skaitantys tvirtino, jog daug vertingo galima įgyti per gimtąjį žodį. Berniuko tėvas, o dažniau motina, garsiai paskaitydavo, su intonacija, sustodamas prie skyrybos ženklų, kad, rodos, lietuviški žodžiai skambėjo lyg daina, kurios visą gyvenimą klausytum ir klausytum. Radosi piktavalių, kurie dainą stengėsi nutraukti, o taškai nebeturėjo sustojimo reikšmės.
Senųjų knygų buvo daugiau, bet po karo naujoji valdžia, labai griežta ir reikli, dalį jų sunaikino. Valdžia rūpinosi, kad knygose nebūtų kokios bjaurasties, o dvasininko giminių saugomose knygose gali pasitaikyti opiumo liaudžiai. Tikrinti knygas tai ne juokus krėsti. Tėtis prisimena, kaip buvo tikrinamos jų turėtos knygos.
Vieną rytą tarpduryje pasirodė trise. Vienas prisiartino prie šeimininkės ir pareikalavo žalingas knygas atiduoti, o iš kitų knygų išimti draudžiamus dalykus. Motina nesuprato apie ką kalbama, bet ją nupurtė šiurpas: kai ji pajuto mirtį, tarsi ta, kaip koks kvapas būtų prilipusi prie netoliese stovinčio su antpečiais vyriškio ir kalbančio darkyta lietuvių kalba. Bet ne kalba iškasė tarp jų prarają, kalba tik ją pagilino. Svetimų atboginti nesusipratimai pagimdė priešpriešą, sunaikinusią jaunų žmonių geriausią laiką kartu su laikmečiui neįtikusiais žmonėmis. Lyg tai patvirtindamas šautuvo buože trenkė tėčiui per nugarą, kad tas kaip mat klūpojo ant grindų. Motina tespėjo aiktelėti ir tokiu pat būdu paklupdyta šalia vyro. Tardytojas tėvams po nosimi pakišo knygą, ant kurios titulinio lapo buvo močiutės Tūbelienės Onos gero draugo, nepriklausomos Lietuvos Ministro pirmininko Juozo Tūbelio dedikacija ir parašas.
Po kiekvieno klausimo, išklausęs atsakymą, kuris tardytojo netenkino, tas pro sukąstus dantis iškošęs, kad atsakymas neteisingas, su ginklu rėždavo šeimininkui per pečius.
Moteris užtikrino, kad niekas į jų knygas jokių uždraustų dalykų neįdėjo, neprikišo, neprivarvolino! Kad būtų aiškiau ir įtikinamiau, ji net pavartojo klausiusiojo žodį. O kiti tikrintojai nemokėjo lietuviškai, tai tik įnirtingai vieną po kitos kratė, purtė, tampė, sklaidė, vartė lietuviškas knygas, stengdamiesi iš jų kažką iškratyti, išpurtyti, iškrėsti, o po tikrinimo metė į krūvą ant grindų. Šeimininkei pro ašaras perklausus, ką jie daro su žmonių išmintimi - knygomis, išgirdo atsakymą, kad ieško pridergtų, prikimštų, prikištų, pridėtų, prisegtų, priklijuotų blogybių, apie kurių buvimą turintys signalų ir nuo kurių dabar knygas, o jeigu reikės, ir žmones, išvalys. Tuo klūpantys žmonės neabejojo. Po tokių paaiškinimų ir grasinimų motina suvis persigando.
Popietę visos knygos gulėjo ant grindų, dažna sulankstyta, įplėšta ar net perplėšta, nes knygos nugarėlė ar storesnis viršelis tikrintojams kėlę įtarimų. Šeimininkai parklupdyti, tarsi patys suklaupę prieš žalojamas, naikinamas knygas lyg jų atsiprašydami, tylėjo. Pagaliau vyresnysis ieškotojas riebiai nusikeikęs ir sodriai nusispjovęs ant motinos švariai išplautų grindų, padarė išvadą: užteks, matyt, žalingų dalykų prikištos kitos knygos bus išslapstytos. Visa jo povyza rodė, kad jis tai jau tikrai žinojo ir gerai išmanė žalingus dalykus. Girdėt gal ir girdėjo, tačiau tikrai neišmanė kas tai galėjo būti. Klūpėdami tėvai prisiminė močiutės žodžius: visada buvo atminties naikinimas.
Dar patardę šeimininkus ir jiems pagrasinę, paėmė po glėbį knygų ir išnešę į kiemą, užkūrė knygų laužą. Tai kaimynas turėjo reikšti, kad ieškota ne veltui, surastos ideologiškai žalingos knygos sunaikintos.
Atgal
.jpg)
.jpg)
