VISUOMENĖ
2024.07.17. MĖNULIS, KURIAME „AMERIKONAI NEBUVO“
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Jeigu šiandien po dvidešimtos valandos pažvelgsite į dangų, galėsite pamatyti pilnėjantį Mėnulio diską. Tai priešpilnis. O sekmadienį patekės jau pilnatis. Visu grožiu. Kodėl nei iš šio nei iš to prisiminiau tą vienintelį mūsų Žemės palydovą, kuris nepalieka abejingo nė vieno gyvo padaro. Žymiausi kompozitoriai, poetai, dailininkai yra skyrę jam nuostabius kūrinius, lunatizmas arba somnambulizmas, lietuviškai vadinamas nakvišumu, kai miegantis žmogus ima vaikščioti, laipioti stogais, tūkstančiams daktarų kėlė didžiausią susidomėjimą. Sonatos, serenados, lopšinės buvo įkvėptos šio paslaptingo dangaus kūno poveikio. Kaipgi jis gali neveikti gyvo padaro, jei galinga jo traukos jėga sukelia vandenynų potvynius ir atoslūgius... Beje, jeigu ne Mėnulis, turėtume baisių bėdų. Mat Žemė sukasi pasvirusia ašimi, o jos stabilumą užtikrina Mėnulio gravitacinė jėga. Apskritai galima būtų vardinti tūkstančius Mėnulio „naudos“ Žemei pavyzdžių, bet šiandien apie Mėnulį noriu kalbėti vien dėl to, kad būdamas bene trylikos metų jau žinojau, kad žmogus nuskris į Mėnulį. Šito negaliu pamiršti ir niekada nepamiršiu! Tai pasakė šviesios atminties Kėdainių pirmos vidurinės mokyklos direktorius fizikas Vincas Ragauskas. „Aš nesulauksiu, bet jūs sulauksite tos dienos!“ Žinoma, buvo daug tokių, kurie juokėsi… Bet grįžęs iš mokyklos perbridau upę ir nubėgau pas didžiausią to meto autoritetą Gasparą Seliavą. Jis ne tik patvirtino šviesiausio mokytojo žodžius, bet ištraukė iš lentynos lotynišką knygą, vartė ją ir kalbėjo apie raketas... Pirmą kartą tada išgirdau Kazimiero Semenavičiaus vardą... Paskui dėl to skaudžiai nukentėjau, nes jau kur kas vyresnėje klasėje drįsau pasakyti, kad Ciolkovskis buvo ne pirmas... Mokytoja net pagrasino saugumu. Skaudu, bet ir vartydamas šiuolaikinių „vakarų“ autorių knygą radau tik Ciolkovskį... Bet kuo stebėtis, jei, pasak tų „vakarų“ autorių, neegzistavo ir LDK, nebuvo ir jokio Žalgirio… Ar ne mes nutylime savo istoriją, brangiausius tautai vardus? Šiandieninė atminimo lentų daužymo ir istorijos faktų neigimo politika patvirtina, kad esame nesubrendę vargetos, vis dar skaitydami okupacijos laikų šmeižtus.
„Apollo 11“ astronautai iš kairės: Michaelas Collinsas, Neilas Armstrongas ir Edwinas „Buzz“ Aldrinas. NASA
Antras svarbiausias faktas, paskatinęs pokalbį apie Mėnulį, yra tas, kad tą Mokytojo V.Ragausko išpranašautą žmogaus apsilankymą Mėnulyje tiesiogiai regėjau savo akimis. Tai buvo lygiai prieš penkiasdešimt penkerius metus. Dirbau tada savaitraštyje „Liaudies sargyboje“. Tą 1969 metų liepos dieną, aišku, joks darbas nerūpėjo. Visas pasaulis sulaikęs kvapą laukė prie televizijos ekranų tiesioginės transliacijos… iš Mėnulio. Deja, ubagiškais ir politiškai idiotiškais laikais redakcijoje televizoriaus nebuvo. Ne visi tą daiktą turėjo netgi savo namuose... O taip norėjosi savo akimis išvysti tą fantastinį istorinį įvykį! Nervindavomės, išgyvenome slankiodami iš kampo į kampą. Staiga redaktorius Vilhelmas Chadzevičius neišlaikė ir riebiai nusikeikęs riktelėjo: „Važiuojam pas mane! Nepraleisim šito!“ Susigrūdom į mažytį redakcijos automobilį ir švilpte nušvilpėm į Žirmūnų galą. Vilhelmo žmona tuoj pat padengė stalą, kažkas apdairiai buvo pasirūpinęs buteliu degtinės. Mažytis nespalvoto sovietinio televizoriaus ekranas prikaustė visų dėmesį. Stebėjome tylėdami, tik sunkiai alsuodami. Kiekvienas ne itin ryškiai matomas kosminio aparato judesys jaudino kone iki infarkto. Pagaliau! Pagaliau skafandru vilkintis astronautas pastato koją ant Žemės palydovo paviršiaus. Pagaliau! Bet pritrenkia net ne tai, o astronauto žodžiai: „Tai mažas žingsnelis žmogui, tačiau didžiulis šuolis žmonijai.“ Ir čia neišlaiko redaktoriaus pavaduotojas Petras Rutė. Pamiršęs kokioje šalyje gyvename ir kuo tai gali pasibaigti, žemaitis pasako, jog tik amerikietis gali pademonstruoti tokį politinį padorumą ir taktą. Rusas būtų surikęs, kad „luna naša! Russkaja!“Argi nematėme, kaip elgėsi Sovietų Sąjunga kosmoso užkariavimo laikais? Rusiškumas buvo vienintelė politinė stigma. „Russkij naš major Gagarin“ tiesiog nušlavė visus rėkavimus apie sovietų liaudį, tautų draugystę... Visa, kas buvo pasiekta kosmonautikoje, buvo tiktai rusų nuopelnas. Nors net be lietuviškų detalių nebūtų buvę jokio proveržio. Savo ausimis girdėjau Radijo komponentų gamyklos direktoriaus Linarto žodžius, kad „lietuviški aparatai stovi net Mėnulyje...“ Tačiau Nilas Armstrongas, žengęs pirmuosius žingsnius Mėnulio paviršiumi, nė žodžiu nepasigyrė Amerikos laimėjimais, nepaskelbė Mėnulio Amerikos grobiu... Rusai tai būtų padarę nė nedvejodami.
Pirma ekspedicija į Mėnulį išgarsino Nilą Armstrongą ir jo kolegą Edviną Oldriną. Maiklas Kolinsas, likęs erdvėlaivyje, turėjo rūpintis pirmųjų Mėnulį aplankiusių žmonių grįžimu į Žemę. Tai buvo baisus antausis sovietų pagyrūnams. Nepaisant tiesiog beprotiškų išlaidų amerikiečiai surengė dar keletą ekspedicijų. Mėnulyje pabuvojo dvylika žmonių. Nepavyko tik „Apollo 13“ misija. Apskriejęs aplink Mėnulį kosminis laivas su įgula grįžo į Žemę... Bet iš kur pasklido piktdžiugiškos, ypač rusų palaikomos kalbos, kad „Nebyli amerikancy na lune“? Ir nemąstančių lietuvių yra tikinčių, kad skrydis į Mėnulį amerikiečių apgavystė... Senais laikais Maskvoje teko proga išgirsti tokio Aviacijos instituto profesoriaus Zygelio versiją. Parašyti knygą „Mes nebuvome Mėnulyje“ užsakė JAV specialiosios tarnybos. Gal tai turėjo išmušti iš vėžių rusus? Kad knyga atsirado ne atsitiktinai ir kad ji visiškai nepaneigia istorinės misijos į Mėnulį, šiandien puikiai žinoma. Tačiau kvailinantis melas „Nebuvo amerikonai Mėnulyje“ vis dar gyvas tuščiose niekuo nesidominčių makaulėse. Ideologinė ir politinė kova – baisus ginklas. Jis niekada neprašauna pro šalį.
O ką tikro šiandien galime pasakyti apie nuostabųjį Žemės palydovą? Žemė turi tik vieną palydovą. Mėnulį. Buvo laikas, kai jo nebuvo, nors Žemė Saulės sistemoje jau egzistavo. Manoma, jog Žemei jo teko laukti net šimtą milijonų metų. Prieš keturis su puse milijardo metų į Žemę atsitrenkė Marso didumo kūnas, pavadintas Tėja. Iš Žemės ir tos Tėjos medžiagos ir susiformavo Mėnulis. Beje, tai didžiausias palydovas, kokio neturi jokia kita planeta. O aplink Saulę jų skrieja net aštuonios... Nors Jupiteris turi tokio dydžio palydovų, bet pats Jupiteris yra daugiau nei vienuolika kartų didesnis už Žemę. Įdomu tai, kad visada matome tik tą pačią į Žemę atsuktą Mėnulio pusę.Mėnulį matome tik todėl, kad matome Saulės apšviestą jo pusę. Kadangi visi dangaus kūnai juda pagal tam tikrą orbitą, matome skirtingą Mėnulio pavidalą, kurį vadiname fazėmis: jaunatis, priešpilnis, pilnatis ir delčia. Kartą, kai dirbau lenkų mokykloje, pamokos metu pamatęs pro klasės langą Mėnulį, paklausiau mokinių, kaip toks Mėnulis vadinamas. Gaila, bet nė vienas nežinojo. Teko paaiškinti, kaip nustatyti, kada priešpilnis, kada delčia. Vaikai labai susidomėjo. Pamatę, kad prie „pjautuvo“ pridėjus „pagaliuką“ gaunama p arba d raidė (priešpilnis arba delčia), puolė klausti, o kaip tai bus lenkiškai? Teko ne pirmą kartą „pamokyti ir lenkų kalbos“. Bet žodis „kvadrans“, aišku, nedarė įspūdžio. Gyvas vaizdas pro klasės langą visada buvo puiki metodinė priemonė. Kai kartą pamačiau pakrūmy uodegėlę viksenančią kielę, tuoj pat paprašiau visus pažvelgti pro langą į judrų paukštelį. Ir vėl išgirdau klausimą: „O kaip lenkiškai?“ Vėl teko imtis polonisto vaidmens. Žodžio „pliška“ vaikai nebuvo girdėję…
O jūs ar girdėjote, kad žvelgiant iš Mėnulio dangus juodas? Ar žinote, kad ten svertumėte gal tik kelis ar keliolika kilogramų? Ar žinote, kad dieną ten svilina 120 laipsnių karštis, o naktį atvėsta kone dvigubai? Mėnulyje nėra oro. Tiesa, abiejuose ašigaliuose rasta ledo... Nors Mėnulyje nėra sąlygų gyventi, šis kosminis kūnas gali tapti puikia starto aikštele skristi į Marsą ar kitus dangaus kūnus, puikia vieta stebėti Visatą. Šiuo metu amerikiečiai, kurie „nebuvo Mėnulyje“ vėl ruošiasi skrydžiui į Mėnulį. Ruošiasi ir į Marsą... Jeigu ne rusiškojo fašizmo pretenzijos Ukrainai ir pasauliui, jeigu ne jos keliami karai, pasaulis būtų nužengęs ne vieną lemtingą žingsnį į mokslo pažangą, žmonijos gerovę. Kitomis akimis pažvelkite į Mėnulį. Pasidomėkite jo paslaptimis. Sudominkite mokslu savo vaikus ir anūkus. Dabar tam turime nuostabiausias sąlygas. Pasinaudokime jomis, kol sukasi Žemė ir nuostabus ištikimas jos palydovas Mėnulis. Mes, žmonės, jau buvome jame. Aplankėme lygiai prieš penkiasdešimt penkerius metus...
Atgal.jpg)
.jpg)
