VISUOMENĖ
2024.05.06. Sinica prieš Maldeikį: vieno skundo analizė
Marius Kundrotas, idėjų istorikas ir politologas
Džiugi žinia alternatyviajai dešinei: Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų parlamentaras Matas Maldeikis, išvadinęs Nacionalinį susivienijimą fašistine partija, gavo antausį. NS apskundė šį deputatą Seimo etikos ir procedūrų komisijai, o ši įpareigojo savo kolegą atsakingiau rinktis sąvokas.
Iš pirmo žvilgsnio tai – bendra konservatyvių jėgų pergalė prieš kultūrinę kairę, įsismarkavusią klijuoti odiozines etiketes kiekvienam, kas lokalizuojasi bent kiek dešiniau kairiojo centro. Bet pakilkime virš jausmų ir panagrinėkime šią istoriją dviem pjūviais: tiesos ir bendrojo gėrio.
Iš daugybės fašizmo charakteristikų esminiai bruožai būtų galios kultas, veiksmo pirmenybė prieš mintį, vado kultas ir politinis mesianizmas: mes arba niekas. Galios kulto požymių NS gretose tikrai esama, kaip ir mesianizmo. Šios partijos atstovai ir simpatikai dažnai pabrėžia esą vieninteliai, galintys išgelbėti lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę. Užuot ieškoję sąlyčio taškų su giminingomis jėgomis jie kartoja vis tą pačią mantrą, įtaigią tik menkiau politiškai išsilavinusiems rinkėjams: mes – vieninteliai.
Sugauti prasilenkiant su tiesa jie išsitraukia atsarginį kozirį: mes – vieninteliai todėl, kad stipriausi iš visų tautiškai konservatyvių jėgų. Tai būtų tiesa, jei kalbėtume apie tas partijas, kurių dabar nėra Seime, tačiau klaida, jei kalbėtume apie visas be išimties tautiškai konservatyvias jėgas. O tarp pastarųjų pirmauja žalieji valstiečiai ir TS-LKD krikdemiškasis sparnas, kuris, nors ir nusileidžia įtaka kairuoliškiems savo partijos lyderiams, tikrai turi daugiau politinės galios už visą alternatyviąją dešinę kartu sudėjus.
Jei kalbėsime apie veiksmo pirmenybę prieš mintį, Lietuvoje būtų sunku rasti partiją, kuri šiuo klausimu būtų mažiau panaši į fašistus, nei NS. Pastaroji partija daugiau nei bet kuri kita skiria dėmesio idėjoms ir intelektualiam jų argumentavimui. Šiuo požiūriu kaip tik TS-LKD panašesnė į fašistinę partiją, kuriai valia – svarbesnė už protą. Laikai, kada šios partijos atstovai rengdavo akademines konferencijas ir teorines-analitines publikacijas, seniai praeityje. O šūkiais „duokite mums daugiau jėgos“ lenkiamas ir NS.
Vado kulto požymių tarp NS narių ir simpatikų taip pat esama. Tiesa, lyderio autoriteto akcentas nėra vien tik fašizmo bruožas. Jis būdingas tiek dešinei (istoriniams konservatoriams), tiek ir kairei (ypač – radikaliajai kairei). Tiesa, daugumoje kitų judėjimų lyderio autoritetas remiamas jo atstovaujama idėja, o fašizme (taip pat ir jo įtakoje išaugusiame nacionalsocializme) lyderis ir yra pagrindinė idėja.
Kuriam variantui artimesnis NS? Matyt, jis būtų kažkur ties viduriu. Viena vertus, NS pirmininkas Vytautas Radžvilas be jokios abejonės nusipelno lyderystės savo išskirtiniu intelektu bei erudicija: tai artimiau konservatizmui nei fašizmui. Problema, kad savo sekėjams šis lyderis visada teisus: ar būdamas liberalas, ar konservatorius, ar nacionalistas, ar tulžingai smerkdamas dalyvavimą partinėje bei rinkiminėje politikoje, ar pats visa galva į ją pasinerdamas. Čia nėra nei žodžio „klydau“, nei žodžio „atsiprašau“.
Taigi, NS gretose galima rasti tiek klasikinio konservatizmo, tiek ir fašizmo bruožų. Klausimas, ar būtent čia išvardytus bruožus turi galvoje M. Maldeikis? Iš viešų jo ištarmių panašiau, kad fašizmu jis vadina NS atstovaujamas tautinės valstybės, klasikinės moralės ir prigimtinės šeimos idėjas. O tai – visiško politinio beraščio samprata. Jei M. Maldeikis bent perpus prilygtų savo kolegoms intelektualams, pradedant Laurynu Kasčiūnu ir baigiant Mantu Adomėnu, jis būtų rimčiau pasirūpinęs savo argumentais.
Paskutinis M. Maldeikio šiaudas – kad NS gretose esama veikėjų iš atvirai fašistinio sambūrio „Skydas“. Šių eilučių autoriui teko susidurti su vieninteliu tokiu veikėju, kuris priklauso NS viršūnėlei. Nėra jokių įrodymų, kad šis asmuo ir dabar laikosi fašistinių pažiūrų: asmeninė pažintis leidžia teigti, kad jis keičia pozicijas dažniau nei kojines karštą vasaros dieną. O jeigu ir laikytųsi – ar galima pagal vieną narį vertinti visą partiją? Pagal tokią logiką TS-LKD būtų įtariamų pedofilų partija.
Apibendrinant šią istoriją tiesos aspektu, NS turi fašizmui būdingų bruožų, bet jų galima rasti ir kitose partijose, o pirmiausiai – paties M. Maldeikio atstovaujamoje politinėje organizacijoje. Tiek galios akcentu, tiek mesianizmu, tiek veiksmo pirmenybe prieš mintį pastaroji toli lenkia net radikaliausius NS atstovus.
Žvilgtelkime į šį skundą ir jo rezultatą bendrojo gėrio aspektu. Čia viskas dar painiau. Dabar už idėjų interpretavimą ir apibrėžimą pagal savas išankstines nuostatas kenčia M. Maldeikis. O kas bus, kai NS aktyvistas, tarkime – Vytautas Sinica, dabar labiausiai besidžiaugiantis tokia bylos baigtimi, apkaltins TS-LKD ar vadinamąją Laisvės partiją kultūriniu kairuoliškumu? Juk šios partijos laiko save dešiniosiomis. Pasinaudos precedentu, ir V. Sinica ilgai ir nuobodžiai aiškinsis, ką jis turėjo galvoje.
TS-LKD iš konservatyvios partijos virto liberalia, o galiausiai – ir socialistine. Dabar jos moto – kuo daugiau reglamentuoti, drausti ir bausti. Kultūrinės politikos atžvilgiu ji – leftistinė, jos viršūnėlei palaikant šeimos, tautos ir doros dekonstrukcijas, o jėgos ir veiksmo pirmenybės atžvilgiu – fašistinė. Laisvės partija – grynai socialistinė, siekianti lygiavos ir viešosios kontrolės, o ne laisvės. Dabar kuriasi Kairysis aljansas, kuris dar arčiau istorinio bolševizmo. Bet už tokius įvardijimus ir vertinimus jau galima susilaukti bylos.
Riba tarp nuomonės ir dezinformacijos kartais būna itin trapi. Ko gero, idėjų ir ideologijų vertinimuose bei apibrėžimuose tėra vienas kelias bent apytiksliai nustatyti šią ribą. Tai – akademinio lygio debatai, kuriuose vertintojas intelektualiais argumentais įrodytų bent jau tikimybę, jei ne absoliutų faktą, kad viena ar kita srovė gali būti apibrėžiama taip, kaip jis ją apibrėžia. Deja, tokiam formatui kol kas nėra nei tinkamų institucijų, nei mechanizmų. Čia mes gerokai nutolome nuo viduramžių debatų ir net nuo inkvizicijos.
Taigi, vargu, ar NS skundas ir jo baigtis padaugins Lietuvoje laisvės. Greičiau padaugins kontrolės ir sankcijų. O kaip ta kontrolė ir sankcijos bus taikomos, priklausys nuo pačių taikytojų. Melskimės, kad taikytojai laikytųsi dešiniųjų pozicijų, nes, jei bus priešingai, šio precedento aukomis taps jo kūrėjai.
Atgal
.jpg)
