VISUOMENĖ
2024.04.17. Tikėjimas, protas ir tiesa
Marius Kundrotas, idėjų istorikas
Dažnas ateistas savo poziciją grindžia faktu, jog tarp tikinčių esama daug žemo intelekto žmonių. Iš to daroma apibendrinta išvada, kuri nėra pagrįsta loginiu priežastingumo ryšiu ir prieštarauja faktams: atseit tikėjimas – žemo intelekto savybė. Čia verta paklausti: o kiek yra žemo intelekto ateistų?
Apskaičiuoti proporcijas būtų įmanoma tik pažįstant visus pasaulio žmones nuo pirmo iki paskutinio. Bet šį tą apie galimą santykį įmanoma pasakyti remiantis logika bei praktika.
Pirmiausiai, protavimas yra darbas. Grįsti savo pažiūras tyrimais ir apmąstymais yra sunkus kelias. O dauguma žmonių linkę eiti lengvesniu keliu. Kam užsiimti darbu, kai galima apsieiti be jo?
Iš to kyla dvi galimos išvados. Pirmiausiai, protingas žmogus yra gerbtinas, o kvailas žmogus nusipelno žemesnio vertinimo, nes abu renkasi savo intelektualinį lygį savo pačių sprendimu. Čia nėra klausimo apie prigimtį ar kokius išorinius veiksnius, lemiančius aukštesnį ar žemesnį intelektą. Kalbama tik apie tuos, kurie patys renkasi būti protingesni ar kvailesni. Kita išvada – didesnioji žmonių dalis visada bus kvailesnė, o protingesni žmonės visada bus mažuma. Ar kalbėtume apie tikinčius, ar apie ateistus.
Antra – protavimas yra kova. Kova su savo aplinkos, laiko ir vietos prietarais, išsiveržiant už jų ribų. Todėl religingoje visuomenėje tikėtina, kad religinį skepticizmą ar net ateizmą rinksis protingesni žmonės, o sekuliarioje ar ateistinėje visuomenėje – viskas priešingai: didelė tikimybė, jog tikėjimą rinksis žmonės, pasižymintys didesne intelektualine drąsa, intelektualine sąžine ir intelektualiniu aktyvumu.
.jpg)
Pranciškus: Kristaus prisikėlimas yra tikra nenuvilianti viltis pasauliui
Kiek rimtesnė pradžioje pateikto argumento versija – kad daugybė šiuolaikinių mokslininkų yra jei ne ateistai, tai bent agnostikai. Tai gali būti tiesa. Bet paskaičiuokime tikinčius mokslininkus iš ankstesnių amžių. O juk jų atradimai buvo prielaidos šiuolaikiniams. Be Maiklo Faradėjaus (Michael Faraday) ir lordo Kelvino (Kelvin) Stivenas Hokingas (Stephen Hawking) būtų niekas. Kaip ir Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins) – be Gregoro Mendelio (Gregor Mendel) ir Lui Pastero (Louis Pasteur).
Tad, ko gero, tikėjimą ar skepticizmą reiktų grįsti kitais argumentais nei jų šalininkų intelekto lygis. Reiktų gilintis į konkrečius aukščiausios esybės buvimo (ar nebuvimo) įrodymus, remiantis faktais ir logika, o tai – tiek tikėjimo, tiek ir skepticizmo atvejais – daug rimtesnis darbas nei remtis kintančiais savo laikmečio autoritetais ar liaudies masėse vyraujančia opinija.
Tiek religingas, tiek ir skeptiškas mokslininkas ar mąstytojas gali užimti vienas arba kitas pozicijas dvejopai. Dėl savo intelekto arba... Nepaisant jo. Ne paslaptis, kad nei vienas žmogus nėra vien grynasis intelektas. Net ir intelektualiausias žmogus turi subjektyvių jausmų, lūkesčių, norų, kurie gali veikti jo pažiūras, kad ir koks būtų to žmogaus intelektas.
Visgi yra tam tikras skirtumas tarp tikinčių ir atmetančių tikėjimą žemesnio intelekto žmonių. Tikintis žemesnio intelekto žmogus bent jau mąsto. Apie pasaulio kilmę ir veikimo principus, apie žmogaus gyvenimo prasmę. Tegul mąsto naiviai ir primityviai, varžomas stereotipų ir prietarų, bet mąsto. O štai žemesnio intelekto bedievis, dažniausiai, galvoja kategorijomis: valgyti-miegoti. Jis mažai skiriasi nuo gyvūno, tik dėvi drabužius ir moka kalbėti. Tikėjimas sutaurina. Net ir žemiausią intelektą.
Tikėjimas dažnai priešpriešinamas abejonei, kuri yra esminė proto savybė. Čia į koaliciją prieš racionalų tikėjimą buriasi priešingų pusių radikalai: religiniai fanatikai ir fanatiški ateistai, laikantys save skeptikais. Netikėjimas irgi gali būti tikėjimas, jeigu jam trūksta sveikos abejonės. Yra taiklus apibrėžimas: ateistas tiki, jog Dievo nėra.
Jei žvelgsime į krikščioniškus tekstus, ten abejonės vertinimai nėra vienareikšmiai. Griežčiausiai skamba Apreiškimo knygos žodžiai, jog drungnas žmogus – nei šaltas, nei karštas – didžiausias pasibjaurėjimas Dievui. Visgi čia greičiau kalbama apie abejingumą nei apie abejonę. Nors lietuvių kalboje šie žodžiai turi bendrą kilmę ir giminingą reikšmę (ne visose kalbose taip yra), tai – skirtingi reiškiniai. Abejonė yra proto būsena, abejingumas – valios būsena. Abejonė – aktyvi, abejingumas – pasyvus.
Abejonė skatina ieškoti tiesos, abejingumas – tai būsena, kai tingiai žiovaujant sakoma, jog nėra skirtumo, kas yra tiesa ir ar ji apskritai kur nors yra. Tikslesnis pavyzdys – Jokūbo laiškas, kur sakoma, kad žmogus, ko nors laukiantis iš Dievo, privalo tikėti be jokių abejonių. Bet čia nėra aišku, apie kokį mąstymo etapą kalbama. Galimai – apie tokį, kai įrodymai jau pateikti, bet žmogus toliau abejoja, remdamasis ne faktais ar logika, bet bailiais jausmais, bijodamas įsitvirtinti jau pagrįstame tikėjime.
Išsamiausias abejonės pavyzdys atskleistas Evangelijoje, apaštalo Tomo pavyzdžiu. Šis apaštalas abejojo Kristaus prisikėlimu, bet įtikėjo, gavęs įrodymus. Užuot pasmerkęs ir išvijęs tokį apaštalą didysis Mokytojas pagarbiai priima jo abejones ir pateikia įrodymus. Kaip taikliai pabrėžė apologetas Timotis Keleris (Timothy Keller), abejonė užgrūdina ir pagrindžia tikėjimą įrodymais. Tad abejonė yra vertybė.
Dar du apologetai – Džošas Makdauelas (Josh McDowell) ir Donas Stiuartas (Don Stewart) – pabrėžė, jog žmogus, atsiversdamas į tikėjimą, privalo suprasti, ką daro. Skatinimas tikėti vien jausmų pagrindu, anot šių mąstytojų, prieštarauja bibliniams nurodymams. Įdomu, jog žodis „atgaila“, pasak Biblijos – pagrindinė išganymo sąlyga, originaliame tekste reiškia ne jausminę būseną, o proto atnaujinimą, sąmonės išplėtimą. Taigi, tikėjimas yra pirmiausiai proto, o po to – valios aktas. Jausmai čia mažiausiai svarbūs.
Nors protas yra patikimiausias vedlys į tiesą, jis nėra vienintelis galimas vedlys. Akmens amžiaus žmogus iš praktinės patirties pažino traukos dėsnį daug seniau nei Galilėjas Galilėjus (Galileo Galilei) ir Izaokas Niutonas (Isaac Newton) ėmėsi jį aiškinti. Dievas taip organizavo savo apreiškimą, kad svarbiausius jo pagrindus galėtų suvokti ir pats paprasčiausias žmogus, ir aukščiausio lygio intelektualas.
Spręsti apie tikėjimą iš to, ką apie jį pasakoja tris klases baigusi bobutė, yra tas pats, kaip spręsti apie mokslą iš to, ką apie jį pasakoja paviršutiniška vidurinės mokyklos mokytoja ar pusmokslis žurnalistas.
Senieji religiniai tekstai daugelyje vietų pateikia žinias, kurias ilgą laiką atmetė akademinis mokslas, argumentuodamas, kad šias žinias pateikė mitologiniai, o ne istoriniai šaltiniai. Kol nauji tyrimai patvirtino ne spekuliatyvias akademikų prielaidas, o religinių tekstų žinias. Tarp tokių pavyzdžių – duomenys apie hetų civilizaciją, Sodomos ir Gomoros miestus, Babilono valdovą Baltazarą.
Kertinė krikščionybės tiesa – Kristaus prisikėlimas – taip pat dažnai atmetama tik todėl, kad joje esama stebuklo. Bet tai, ar stebuklai įmanomi, ar ne, dažnai būna išankstinė prielaida. Jei yra Kūrėjas, nustatęs gamtos dėsnius, tai jis bet kada gali sau leisti išimtis iš šių dėsnių.
Kristaus prisikėlimą liudijo daugelis žmonių, vėliau mirusių už šią tiesą. Nors istorijoje gausu pavyzdžių, kaip žmonės miršta už melą, jie patys tiki, jog tai yra tiesa. Ar šie žmonės būtų mirę už tai, ką aiškiai žinotų esant melu? O gal tai buvo kolektyvinė haliucinacija, sukelta sielvarto dėl žuvusio Mokytojo? Tada dar keisčiau, kad šis kliedesys pasiekė skeptikus ir net agresyvius priešininkus, kaip Saulius iš Tarso.
Kristaus prisikėlimą liudijančių tekstų gausa toli lenkia daugelio kitų istorinių liudijimų skaičių, tad aišku, kad gana gausi žmonių grupė liudijo šį faktą ir laikė jį itin svarbiu. Vienintelė priežastis, dėl ko ši istorija ligšiol atmetama, tai išankstinė prielaida, kad stebuklai nėra įmanomi. Tai ir lieka tiktai prielaida.
Priešingai nei judėjų ir krikščionių Biblija, kurią vis labiau patvirtina empiriniai tyrimai, kiti svarbūs šventraščiai kalba seniai mokslo paneigtus dalykus. Vedose Žemė – plokščia, sudaryta iš trijų žemynų, o jos drebėjimus sukelia po ja judantys drambliai. Korane kalbama, kad iš Egipto bėgantiems žydams stabą – auksinį jautį – nuliedinęs samarietis, nors ši etninė grupė istoriškai susikūrė daug vėliau. Žinoma, tiek Koranas, tiek Vedos, tiek Avesta įkūnija garbingas dvasines tradicijas, tačiau jas sunku lyginti su Biblija.
Ypač linksma stebėti Biblijos kritikų aiškinimus apie šios knygos pranašystes. Jei Izaijas išpranašavo persų karaliaus Kiro, o Danielius – Aleksandro Makedoniečio ir jo diadochų žygius, daroma išvada, kad šių tekstų autoriai gyvenę jau įvykus tariamai išpranašautiems įvykiams. Nes juk stebuklai nėra galimi. Tai primena „History“ kanalu ištransliuotą žinutę, kad Bambergo katedra pagal visus išorinius požymius atitinka gotikos kanonus, bet iš tiesų tai – ne gotika, nes gotika tuose kraštuose pasirodžiusi daug vėliau.
Apibendrinant tikėjimas gali būti pagrįstas daugiau arba mažiau. Ir tai, kas vadinama mokslu, dažnai būna tiesiog tikėjimas. Kvietimas tikėti mokslu prieštarauja pačiai mokslo prigimčiai – abejoti ir tikrinti. Kai kada žmonės, laikantys save skeptikais, būna didesni fanatikai nei tie, kuriuos kritikuoja.
Kvailystė vyrauja ir vyraus dar ilgai. Tad būkime atsargūs apibendrindami vieną ar kitą poziciją, pagrįstą tūkstantmečių išmintimi, kaip kvailą. Nes didelė tikimybė, kad tai darydami patys liksime kvailiais.
Atgal
.jpg)
