VISUOMENĖ
2024.04.18. PAMINKLŲ GYVENIMAI Balandžio 18-oji - Tarptautinė paminklų apsaugos diena
Liudas Verbliugevičius,
Fotomenininkas, Lietuvos meno kūrėjas, žurnalistas senjoras
Sunku atsekti, kada žmonės pradėjo daryti, statyti ar kaip kitaip palikti paminklus. Galima tik spėlioti, kad pirmieji paminklai buvo raižiniai olose tam, kad po jų ten gyvensiantieji žinotų kas prieš juos gyveno. Taigi, paminklas buvo kaip ir žinia ateičiai. Vėliau, atsiradus civilizacijoms, tų civilizacijų galios jėgoms, paminklai tapo tų galių demonstravimo išraiškos objektai – Kinijos, Tailando, Actekų didieji statiniai, Egipto stelos su faraonų šlovės užrašais. Dar vėliau, artėjant mūsų amžiams, kokį nors paminklą jau galėjo pastatyti nebūtinai imperatorius, o nors kiek turtingesnis asmuo. Aišku, tie asmenys statė paminklus savo interesams išreikšti – pagerbti anapilin išėjusį garbingą giminaitį, pašlovinti kokį nors svarbų gyvenimo įvykį ar išreikšti kokią nors rūpimą įdėją.
Pats žodis „paminklas” lietuviuose yra perimtas iš slavų žodžių: „pomnik” lenkų, „pamjatnik” rusų. Juose ši prasmė reiškia atminimo, priminimo skulptūrinį, gal kitokį kompozicinį kūrinį, skirtą tai visuomenei istoriškai, kultūriškai gerbti joje atsitikusius įvykius, atskiras tai visuomenei didvyriškas personalijas. Kaip žinia, lietuviai senesniais pagonių laikais paminklų kaip tokių neturėjo, užteko aukuro ir pasirinkto Dievo stabo jam melstis ir aukoti aukas ugnyje. Personalijos ir įvykiai nebuvo taip sureikšminami, kaip tai po to tas sureikšminimas atsirado priėmus krikščionišką tikėjimą. Tokia virš 600 metų vietinė ir kaimyniška aplinka mūsuose suformavo dabartinį supratimą apie paminklus, apie jų statymo, kitu momentu griovimo būtinybę, polemikas bei ditirambus pereinančius jau į politines orbitas.
„Išminčiaus sargyboje”, Robertas Antinis, 1928 m., Rokiškis
Paminklas M.K.Čiurlioniui, V.Vildžiūnas, 1975 m., Druskininkai
„Kareivio mirtis ant Motinos rankų”, Robertas Antinis, 1928 m., Širvintos
Štai, Lietuvą užvaldžiusi carinė Rusų imperija siekė „pastoviai priminti” jos galią ir šlovę – lietuviams ypač gerbiamoje Katedros aikštėje pastatė paminklą carienei Jekaterinai, o gubernatoriaus rūmų aikštėje iškilo lietuvių tautos budelio Muravjovo Koriko monumentas su sodeliu. Žlugus imperijai, laisvosios Lietuvos visuomenei tų paminklų nebereikėjo, jie buvo išmontuoti, išvežti. Tarpukario Lietuvoje 1930 metų laikotarpiu stambesnės ir net smulkesnės parapijos pastatė įvairiausio tipo paminklų Vytautui Didžiajam, net dabartinėje Baltarusijoje Girių kaime šalia Gervėčių. To laiko visuomenė Juo ypač didžiavosi, taip išreiškė savo pripažinimą Jo atliktiems darbams, siekė jaunąją kartą auklėti Jo šlovingų darbų dvasia, grūdino valią. Neveltui ant per stebuklą iki šiol išlikusio Vytauto paminklo Perlojoje ir šiandien skaitome „Vytaute Didysai! Gyvas būsi kol gyvas nors vienas lietuvis.” 1928 metais Širvintų kraštiečiai šalia šventoriaus pastatė Roberto Antinio (tėvo) paminklą 1918/19 metais žuvusiems Lietuvos kariams kovose su Lenkijos želigovskininkais. Iš didelės pagarbos ir dėkingumo už Laisvės gynimą. Panašiems tikslams tarnavo ir Laisvės paminklas Kaune, Trys kryžiai Vilniuje, Kario ir Išminčiaus stela Rokiškyje, visų nebesuminėsime...
Bet ir vėl, štai, po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje įsigali ta pati Rusų imperija, tik Sovietų Sąjunga apsiskelbusi. Jos politiniai vadai kartu su vietiniais kolaborantais dar prieš 1950 metus pajuto Lietuvos paminklų didelę skatinamąją įtaką patriotų rezistenciniam pasipriešinimui vykdyti. Sprendimas buvo greitas – didelę dalį jų paslapčia išsprogdino, paslapčia išvežė, paslapčia užkasė... Lygiagrečiai pradėjo statyti paminklus sovietijos tvarkai šlovinti. Nebeliko miesto ar miestelio kur nebūtų paminklo Leninui, daug kur Stalinui, Dzeržinskiui, Černiachovskiui, stribams, Maskvoje specialiai paruoštam bolševikui P.Cvirkai*, Keturiems komunarams, visokių siužetų net kompleksines skulptūras tarybiniais motyvais parkuose, skveruose, ant tiltų... Tie paminklai turėjo, privalėjo ugdyti „tarybinę liaudį” šviesaus komunizmo statybai.
Tad matome, kad patys paminklai kaip tokie savo laikmečio ideologijos nešėjai, negali egzistuoti tokioje visuomenėje, kuriai savo esme jie prieštarauja. Jie gimsta, gyvena ir miršta pagal istorines visuomenės gyvenimo peripetijas lygiai taip pat, kaip pavasario saulei nušvitus dygsta nauji daigai, o rudeniop tai saulei nutolstant tie daigai visam sunyksta.
* Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t.2, pusl. 450, 1977.
CVIRKA Petras [1909.III.12 Klangiuose (Jurbarko rj.) – 1947.V.2 Vilniuje] ...”Po kelionių į TSRS (1936,1938) propagavo tos šalies laimėjimus. Nuo 1940 LTSR AT deputatas. ...Prasidėjus karui, evakavosi į TSRS gilumą”.
Jau šiandien prašyte prašosi sukurti tikrus paminklus Lietuvos sporto šlovės narsuoliams, mokslo šviesuoliams ir t.t.
Atgal
.jpg)
