VISUOMENĖ
2024.04.17. GEOPOLITINĖS PADĖTIES SVARBA
Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Kalbant apie įvairių pasaulio valstybių iškilimą ar atsilikimą, reikėtų pakalbėti ir apie tuo metu joms susiklosčiusią geopolitinę padėtį. Valstybės iškildavo ar nusmukdavo ne tiek dėl tos valstybės politikų ar karo vadų gabumų ar jų trūkumo, bet dažniausiai dėl to, kad palankiai ar nepalankiai tai šaliai susiklostė tuometinė geopolitinė padėtis. Tautų bruožus formavo santykiai su kaimyninėmis tautomis ar valstybėmis, gamtinės sąlygos, geografinė padėtis. Visa tai vadinama geopolitine padėtimi. Praturtėdavo ir iškildavo tos tautos ir tos valstybės, kurios gyvendavo prie prekybos kelių, nes ten kur eina prekybos keliai, ten – prekės, pinigai, uždarbiai. Prie prekybos kelių ima burtis žmonės, atsiranda turgūs, prie jų pradeda augti gyvenvietės ir net miestai. Kadangi senaisiais laikais kelių nebuvo, keliauti sausuma buvo sunku, tekdavo brautis pro miškus, brūzgynus, pelkes, keltis per upes.
Sausumos keliai ypač nepatogūs buvo pirkliams, vežantiems prekes, nes prekėms vežti reiktų vežimų, o su vežimais pravažiuoti pro miškus, brūzgynus, pelkes ar tiesiog bekele, buvo sunku. Daug patogiau buvo keliauti upėmis, prekes susikrovus į valtis ar plaustus. Sausumos keliai pirkliams buvo ir žymiai pavojingesni, nes plėšikai galėjo užpulti iš už kiekvieno krūmo. O plaukiantys upe pirkliai jautėsi saugesni, nes netikėto užpuolimo pavojaus tikimybė čia buvo jau daug mažesnė. Čia plėšikus pamatydavai iš tolo ir galėdavai pasiruošti gintis. Ypač patogios pirkliams buvo plačios upės, be krioklių, be slenksčių.
Ekonomiškai iškildavo prie prekybos kelių buvusios valstybės. Kelis tūkstančius metų prieš mūsų erą, laivų, galinčių laisvai plaukioti jūromis, dar nebuvo, tad plukdyti prekes jūromis žmonės tada negalėjo. O plaukioti upėmis žmonės jau sugebėjo. Neatsitiktinai viena iš pirmųjų pasaulio civilizacijų, garsėjusi nuo 4–3 tūkstantmečio prieš Kristų, Mesopotamijos arba Tarpupio (vėliau Babilono) civilizacija, iškilo prie plačių Tigro ir Eufrato upių. Vėliau, pora tūkstančių metų prieš Kristų, Mesopotamijoje ėmė kilti Šumeras ir Akadas. Keletas tūkstančių metų prieš mūsų Kristų civilizacijos centrai kūrėsi prie vandeningų upių, o ne ant jūros krantų. Jūromis žmonės plaukiodavo tik nedideliais atstumais, per daug nenutoldami nuo kranto. Ir Senovės Egipto civilizacija, garsėjusi nuo 3 tūkstantmečio prieš Kristų, susikūrė taip pat prie vandeningos Nilo upės. Tam didžiulę įtaką padarė Nilo potvyniai, patręšiantys Nilo pakrantes ir galimybė plaukioti Nilu.
Egipto faraonas Ramzis III kapo sienos tapyboje
Plaukiantys upe pirkliai jautėsi saugesni
Ilgainiui žmonės išmoko statyti laivus, kurie galėjo plaukioti jūromis, ir tai sudarė sąlygas iškilti salų valstybei Graikijai, nes atstumai tarp Graikijos salų salelių buvo nedideli. Tarpusavio ryšių palaikymui graikams tiesiog buvo būtina sukurti jūromis plaukiojančius laivus. O be to, Graikija buvo tokioje vietoje, kurioje susieina trys tų laikų labiausiai išsivysčiusios civilizacijos: Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos ir Pietų Europos. Taigi, graikai, ir tik jie, dėl tokios puikios savo geopolitinės padėties turėjo tapti pirmąja pasaulyje jūrininkų tauta, ir jie jais tapo. Tiesa, graikai plaukiojo per daug nenutoldami nuo krantų. Keičiantis vėjui ar kylant audrai, laivai gelbėdavosi užsukdami į artimiausią salą.
Jūrų laivyba buvo pavojingas užsiėmimas. Daugelis laivų būdavo irkliniai, o jei jame ir būdavo burė, tai ji galėjo padėti plaukti tik pavėjui, nedaug nukrypstant į vieną ar kitą šoną. Neretai artimieji savo išplaukusių jūrininkų jau nebesulaukdavo. Kiek atsirado našlių, kurių vyrai kažkada ryte išplaukė į jūrą, pasakę, kad vakarop sugrįš. Bet... Netikėtai pakilęs vėjas, didžiulės bangos nunešė laivą į jūrą. Galima būdavo tik spėlioti, ar vėjai ir kylančios jūrų bangos nuskandino tuos jūrininkus, ar išmetė juos į kažkokį tolimą krantą. Artimieji, žmonos guodėsi viltimi, kad gal jų sūnų, vyrą ar tėvą audra nubloškė į kokią nors salelę. Gal kas nors, kada nors juos ten suras ir atplukdys pas jų išsiilgusius artimuosius?...
Ėjo šimtmečiai, laivai tobulėjo, didėjo, žmonės ėmė plaukioti jūromis vis ilgesniais atstumais. 1197 metais prieš Kristų Egipto faraonui Ramziui III netgi teko atremti atplaukusių iš šiaurės graikų genčių („jūros žmonių“) antpuolius. Viduržemio jūros lyderiai graikai turtėjo iš prekybos, jų gyventojai ėmė neišsitekti savo kalnuotoje tėvynėje, nes joje ėmė trūkti dirbamų žemių. Vis didesni graikų laivai ėmė plaukioti vis tolesniais atstumais. Tad 700–500 metais prieš Kristų graikai pradėjo kolonizuoti jūrų pakrantes. Viduržemio jūros ir Juodosios jūros pakrantėse ėmė dygti graikų miestai – valstybės, vadinami poliais.
Atėnuose monarchija buvo panaikinta 683 metais prieš Kristų, o Solono reformos įtvirtino nuosaikią aristokratų valdžią. Aristokratus nuvertė Peisistrato ir jo sūnų tironija, kuri miestą pavertė didele jūrine ir prekybos galia. Senovės Graikijoje suklestėjo kultūra, kurios pagrindu vėliau vystėsi visas Vakarų pasaulis. Tironiją nuvertė Kleistenis, įkūręs pirmąją pasaulyje demokratiją (500 m. pr. m. e.), kurioje visa valdžia priklausė Liaudies susirinkimui, o į jį rinkdavosi visi suaugę piliečiai vyrai. Bet ir tų graikų vyrų tik keli procentai buvo piliečiai, nes piliečiais nebuvo laikomi ne atėniečiai, vergai, išlaisvinti vergai ir moterys. Tad ar galima laikyti valstybės valdymo formą demokratiška, jei ta „demokratija“ galėjo naudotis tik mažiau nei dešimtadalis jos piliečių, ir be to, tik valstybės piliečiai (ir tik vyrai), o visi kiti, sudarę didžiąją daugumą valstybės gyventojų, buvo net ne baudžiauninkai, kurie nors ir neturi jokių teisių, bet vis tik yra laikomi žmonėmis. Didžioji dauguma šių beteisių Graikijos gyventojų buvo vergai, kuriuos šeimininkas galėjo papjauti, tarsi savo avį ar žąsį. Tą graikišką demokratiją aš lyginu su lietuviškąja dalies „Kas nutylima apie lietuvius?“ skyriuje „Kas yra demokratijos pradininkai: graikai ar lietuviai?“
Graikija turėjo tapti Viduržemio jūros šeimininke ir tapo ja, nes taip lėmė Graikijos geopolitinė padėtis, salų salelių gausybė ir to meto laivybos išsivystymo lygis. Graikai vieninteliai iš visų Viduržemio jūros valstybių gyveno daugybėje Viduržemio jūros salų salelių, tad tarpusavio ryšių palaikymui graikai ir turėjo sukurti jūromis plaukiojančius laivus. Taigi, kas jei ne jie turėjo tapti pirmąja pasaulyje jūrininkų tauta? Ir jie jais tapo. Jie tapo ir Viduržemio jūros valdovais. Laivams tobulėjant ir didėjant, jie jau be ypatingos rizikos ėmė plaukioti ne tik tarp Graikijos salų, bet pasiekdami jau ir Juodąją jūrą. Jie ėmė kurti savo miestus – valstybes Juodosios jūros pakrantėse. Plaukiodami po visą Viduržemio jūrą, graikai pasiekdavo net ir Atlanto vandenyno skalaujamas Europos bei Afrikos krantus.
Bet čia ėmė reikštis Graikijos valstybės geopolitinės padėties trūkumas: Graikija buvo Viduržemio jūros rytiniame pakraštyje. Bet kontroliuoti Viduržemio jūros vakarines pakrantes jai buvo pernelyg toli. Šiuo požiūriu žymiai dėkingesnė buvo kylančios Romos imperijos geopolitinė padėtis, kurios sostinė Roma buvo įsikūrusi Apeninų pusiasalyje, esančiame pačiame Viduržemio jūros centre. Tad jūrų laivams didėjant ir jiems pradėjus plaukioti didesniais atstumais, Viduržemio jūros šeimininke tapo pačiame Viduržemio jūros centre, Apeninų pusiasalyje, įsikūrusi Romos imperija. Jūreiviai nesibaimindami iš „Italijos bato“ be vargo plaukiodavo ir į Afriką, ir į Graikiją, ir į Ispaniją. Ilgainiui Romos imperija tapo viso tuo metu žinomo pasaulio šeimininke. Tai liudija ir nemirtingas posakis:
– Visi keliai veda į Romą!
Taip buvo sakoma turint galvoje sausumos kelius, kuriuos į visas puses nuo Romos nutiesė romėnai. Bet vandens keliai Romos imperijoje taip pat buvo svarbūs. Juk nevažiuosi iš Romos į Afrikos miestą, aplink Viduržemio jūrą, kai jūros kelias yra dešimteriopai trumpesnis! Tai tik patvirtino taisyklę, kad „tas, kas valdo pasaulinius prekybos kelius, tas valdo ir pasaulį“. Romos imperijos laikais laivai jau plaukiodavo jūromis, bet vandenynai jiems dar tebebuvo neįveikiami. Laivai galėjo plaukti tik pavėjui, na, dar šiek tiek nukrypdami į vieną ar kitą šoną, bet plaukti prieš vėją jūreiviai tada dar nemokėjo. 395 metais, Romos imperija suskilo į dvi dalis – Vakarų Romos imperiją, kurioje ilgainiui vyraujanti religija tapo krikščionybė, ir į Rytų Romos imperiją, vėliau pasivadinusią Bizantijos imperija, kurioje vyraujančia religija ilgainiui tapo islamas. Dar tūkstantį metų šiose Europos, Vakarų Azijos ir Šiaurės Afrikos žemėse kūrėsi ir žlugo įvairios karalystės. Bizantijos imperiją 1299 metais ir musulmoniškąsias valstybes užkariavo turkai, atkeliavę nuo Baikalo ežero. Šią savo naująją valstybę (kurios centras yra šiandieninė Turkija), pavadintą Osmanų imperija, turkai užkariavo jau Lietuvos Karalystės (vėliau lenkų ir rusų imtos vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) laikais. Bizantijos imperija žlugo 1453 metais, Osmanų imperijai užėmus Bizantijos imperijos sostinę Konstantinopolį.
Artimųjų Rytų šalys tūkstantį metų varžėsi su europiečiais, ir netgi buvo nustelbę juos moksle, mene, išradyboje, vėliau – ir karyboje. Arabai buvo užkariavę Ispaniją, Portugaliją. Arabiškoji islamo civilizacija buvo toliau pažengusi moksle, mene, nei europiečiai. Pasaulio mokslo, meno, kultūros centrai buvo Nilo slėnyje įsikūręs Egiptas, Tigro ir Eufrato upių slėniuose įsikūręs Babilonas, Persija. Europiečiai iš jų perėmė daug patogesnę arabiškąją skaičių sistemą, vietoje iki tol naudotųjų romėniškųjų. Vėliau islamiškajame pasaulyje lyderystę perėmė Turkija, nukariavusi net ir arabiškąją Šiaurės Afriką. Turkija užkariavo dar ir Balkanus ir netgi bandė veržtis tolyn į tarpusavio kovų draskomą Europą. Bet giliai į Europą pasistūmėti turkams nepavyko. Didelį vaidmenį, stabdant turkų veržimąsi į Europą, suvaidino Gediminaičių palikuoniai, įsitvirtinę Vidurio Europos karalystėse. Šiose kovose aktyviai dalyvavo ir garsūs Lietuvos didikai Radvilos.
Daug šimtmečių pasaulio moksle ir mene pirmavo musulmoniškosios Rytų valstybės, bet Europa jas vijosi. Europoje sparčiai vystėsi mokslas, menai, amatai. Taigi vis ryškiau ėmė spindėti Europos žvaigždė. Lemiamą vaidmenį čia suvaidino laivyba, labai sparčiai tobulėjanti Vakarų Europoje. Tą skatino ypač raižyti Europos krantai. Pavyzdžiui, atstumai tarp Balkanų, Apeninų ir Pirėnų pusiasalių, keliaujant sausuma yra kelis kartus ilgesni, negu plaukiant jūra. O susisiekimas su Britanija, apskritai, buvo galimas vien tik jūra. Tokia geopolitinė padėtis vertė europiečius vis labiau domėtis jūrininkyste, laivyba. Laivyba vėliau ir nulėmė tai, kas užkariaus Amerikos bei kitus žemynus, o tuo pačiu – taps pasaulio šeimininkais. Ispanija ir Portugalija, iki tol buvo laikomos Europos (o galima sakyti ir pasaulio) užkampiu. Europiečiams ėmus plaukioti vis ilgesniais atstumais, pasirodė, kad ties Ispanija ir Portugalija susieina trys pagrindinės jūros kelių kryptys:
1) šiaurinė, vedanti į Prancūziją, Britaniją, Skandinaviją, Vokietiją, Daniją; 2) rytinė, vedanti Viduržemio jūra į Italiją, Graikiją, Turkiją, Egiptą, Palestiną; 3) pietinė, vedanti vakarine Afrikos pakrante į Indijos vandenyną.
Ilgainiui Gibraltaras, iki tol buvęs Viduržemio jūros kelių akligatviu, tapo pasaulio kryžkele. Atsiradus laivams, galintiems perplaukti Atlantą, iš šių šalių buvo patogiausia pasiekti Ameriką. Tokia patogi geopolitinė padėtis būtent Ispanijai ir Portugalijai sudarė palankias sąlygas tapti jūrinių valstybių lyderiais ir tapti Lotynų Amerikos šeimininkais. Bet jei Ispanija su Portugalija, kaip lenkai (eikvoję jėgas tarpusavio rietenoms su Ukrainos kazokais), būtų pradėję tarpusavio pjautynes, kam turi atitekti daugiau Amerikos, kam mažiau, jei ispanai imtų niokoti Portugaliją, o portugalai – Ispaniją, tai to rezultatas būtų „kai du pešasi, laimi trečias“. Tokiu atveju Lotynų Ameriką būtų kolonizavę italai, prancūzai ar dar kas nors. Bet Ispanija ir Portugalija tarpusavio pjautynių nepradėjo. Jų tarpusavio konkurencija kėlė nuolatinę įtampą. Ispanijos ir Portugalijos karaliai suprato, kad įsileidus į tarpusavio karus pralaimės abi. Ispanija ir Portugalija suvokė, jog Amerikos teritorijų užteks abiems, tad visas jėgas jos nukreipė atrastųjų žemių kolonizavimui. Jūriniai laivai tobulėjo, ilgėjo. Laivo dugne per jo vidurį, išilgai viso laivo, tarsi milžiniška lenta įrengtas tašas, vadinamas kiliu, labai padidino laivų manevravimo galimybes. Ilgas kilis, būdamas po viso ilgo laivo dugnu, gerokai išsikišęs žemyn, trukdė vėjui stumti laivą skersai jo pasirinkto kelio. O plaukti pirmyn kilis, būdamas siauras. netrukdė. Milžiniška pažanga buvo padaryta ir burių įrangoje. Kolumbo laive „Santa Marija“, buvo jau trys stiebai (fokstiebis, grotstiebis ir bizanstiebis). O laivo priekyje buvo dar ir įstrižas, išsikišęs į jūrą, bušpritas. Didysis „Santa Marijos“ stiebas, vadinamas grotstiebiu, turėjo net tris, viena virš kitos įrengtas bures. Su tokiu laivu Kolumbas jau surizikavo leistis į Atlantą, link Azijos krantų, kuriuos jis manė esant daug arčiau, nei jie buvo iš tikrųjų. Kolumbo kilmė, jo tautybė ir šiandien nėra aiški.
Vieni jį laiko ispanu, kiti – portugalu, treti – italu.
1492 m. rugpjūčio 3 d. Kristoforas Kolumbas leidosi į kelionę su trimis laivais: „Santa Marija“, „Ninja“ ir „Pinta“. 1492 m. spalio 12 d. Kolumbo komanda atranda salą, kurią Kolumbas pavadina San Salvadoro vardu. Kolumbas nesuprato atradęs naują, nežinomą žemyną. Jis plaukė į Aziją ir manė radęs vakarinį kelią būtent į ją. Taip pat ir atrastų žemių čiabuviai jam bei jo bendražygiams atrodė panašūs į Indijos gyventojus. Todėl jis juos ir pavadino indėnais. Šis vardas jiems prigijo, pasklido po Europą. Netrukus, Magelanui apiplaukus visą Žemės rutulį, paaiškėjo, kad Kolumbo atrastosios žemės yra ne Azija, o visai kitas žemynas. Bet naujai atrastų žemių gyventojams suteiktas indėnų vardas jau buvo plačiai paplitęs. Tad senieji Amerikos gyventojai ir šiandien visame pasaulyje tebevadinami indėnais, nors juos nuo Indijos skiria beveik dvidešimt tūkstančių kilometrų. Kolumbui atradus už Atlanto esantį žemyną, Ispanijai ir Portugalijai tampant pasaulio centru, išmintingos politikos laikėsi Romos popiežiai, tramdydami galimus alinančius krikščioniškų valstybių tarpusavio karus. Pagal popiežiaus Aleksandro VI Bordžijos 1493 metais pasirašytą bulę ir 1494 metais pasirašytą Tordesiljos sutartį, stipriausios to meto jūrinės valstybės Ispanija ir Portugalija pasidalijo atrastąjį žemyną. Ispanijai atiteko teisė į visas žemes, esančias į vakarus nuo 45° vakarų ilgumos dienovidinio, o Portugalijai – į rytus nuo šio dienovidinio. Taigi, popiežių išmintis sutramdė tarpusaves europiečių pjautynes.
Tik ką Kolumbo atrastoji Amerika buvo didžiulė, bet ji buvo atsilikusi ekonomiškai. Tai lėmė liūdną indėnų likimą, nes Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir kitose Ameriką kolonizavusiose valstybėse (skirtingai, nei Lietuvoje) vyravo religinis ir tautinis nepakantumas. Naujai atrastų žemių gyventojus ispanai ir portugalai (o ir vėlesni kolonizatoriai anglai, prancūzai bei kiti europiečiai) pavertė beteisiais vergais, elgėsi su jais žiauriai ir didesnę jų dalį netgi išnaikino. Ir tai buvo neišvengiama, nes Europoje nuo neatmenamų laikų iki XX amžiaus vyravo religinis ir tautinis nepakantumas, tad nieko kito, kaip vergų likimo Amerikos čiabuviai ir negalėjo tikėtis. Religinio ir tautinio nepakantumo požiūriu išimtis Europoje buvo Lietuvos Karalystė, kurioje nebuvo religinių ir tautinių pjautynių. Lietuvoje nuo seniausių laikų stovėjo katalikų bažnyčios, ortodoksų cerkvės, liuteronų kirchės, žydų sinagogos, karaimų kenesės ir visi galėjo laisvai išpažinti savo religiją. Lietuvoje buvo gerbiamos visos tautos ir visos kalbos, visos religijos ir visų religijų maldos namai. Bet tų laikų Europos užkariautame pasaulyje Lietuva buvo išimtis. Pakantumas vyravo ir miškingoje Skandinavijoje, kurią taip pat menkai paveikė prieš kelis tūkstantmečius į Europą įsiveržę patriarchato ir vergijos nešėjai – indoeuropiečiai.
Ispanijai labai rūpėjo atrasti kelią į Indijos Prieskonių salas. Prieskoniai anais laikais turėjo milžinišką paklausą, bet Europoje jie neaugo. O tų lengvučių ir nepaprastai brangiai kainuojančių prieskonių į laivus galima buvo prikimšti daugybę. Netgi vienas laivas, grįžęs su prieskoniais, padengdavo visas kelionės išlaidas ir dar atnešdavo kelis kartus didesnius pelnus. Tad Ispanija ieškojo kelio į Prieskonių salas, apeinant portugalų žemes. Ispanai ėmė rengti ekspediciją ieškoti, o numanomo sąsiaurio, kuris atvertų kelią į Prieskonių salas. Perplaukti Atlantą siekė ir portugalas Fernandas Magelanas, siekęs įkalbėti Portugalijos karalių paremti šį jo bandymą. Bet Magelanas pateko į Portugalijos karaliaus nemalonę. Tada Magelanui pavyko sudominti Ispanijos karalių rengti ekspediciją ieškoti dar nerasto, o tik numanomo sąsiaurio, kuris atvertų kelią į Prieskonių salas. Sevilijos mieste jis prisiekė ištikimybę Ispanijos karaliui, ir tą pačią vasarą 1519 m. rugpjūčio 10 d., jo vadovaujama 5 laivų ekspedicija išplaukė iš Sevilijos link Amerikos. Pasiekęs Ameriką, ieškodamas galimo sąsiaurio į vakarus, Magelanas pradėjo plaukti į pietus, palei Pietų Amerikos krantus, užsukdamas į kiekvieną įlanką, į kiekvieną užutėkį. Galiausiai 1520 m. lapkričio 28 d. Magelanas apiplaukė Pietų Amerikos žemyną jau visai netoli Antarktidos esančiu sąsiauriu. Šis sąsiauris dabar vadinamas Magelano vardu. Taip Magelanas pagaliau išplaukė į vandenyną, kurį jis pavadino Ramiuoju, vėliau imtą vadinti Didžiuoju vandenynu.
Įveikusi Didįjį ir Indijos vandenynus, apiplaukusi pietinius Afrikos krantus, Magelano ekspedicija grįžo į Ispaniją. Dauguma šios ekspedicijos dalyvių, įskaitant ir patį Magelaną, šioje sunkioje ir pavojingoje kelionėje žuvo. Kelionę Magelano ekspedicija pradėjo su penkiais laivais, kuriuose buvo 265 žmonių įgulos, o atgal į Ispaniją 1522 m. rugsėjo 6 d. sugrįžo tik vienu laivu, kuriame buvo likę tik 18 jūreivių. Jau artėdama prie Ispanijos, liepos 9 dieną, trečiadienį, ekspedicija sustojo prie Afrikos, Žaliojo iškyšulio įlankoje. Čia laivo įgula labai nustebo, sužinojusi, kad dabar yra liepos 8 diena. Paaiškėjo, kad kelionė į Vakarus, ten, kur leidžiasi saulė, prideda vieną dieną. Tai patvirtino, kad žemė yra apvali, ir kad ne Saulė sukasi aplink žemę, kaip dauguma iki šiol manė, o žemė sukasi apie save. Magelano ekspedicijai grįžus į Ispaniją, europiečiai taip pat suprato, kad Kolumbo atrastosios žemės iš tikrųjų nėra Indija, bet naujas žemynas, kuris vėliau buvo pavadintas Amerika.
Ispanija ir Portugalija atrado Ameriką ir pradėjo ją kolonizuoti būtent todėl, kad taip nulėmė šiam tikslui pati patogiausia Ispanijos ir Portugalijos geopolitinė padėtis. Mat plaukti į Ameriką iš šių šalių buvo daug arčiau negu iš Turkijos, Egipto, Saudo Arabijos, Irano, Baltijos ar bet kurios kitos Senojo pasaulio vietos. Buvo netgi arčiau negu iš Prancūzijos. Taigi sėkmę lėmė geriausia Ispanijos ir Portugalijos geopolitinė padėtis, nes jos buvo arčiausiai prie Golfo srovės, nešančios laivus link Amerikos. Golfo srovė tarsi upė nešė laivus į vakarus, ir vėjas tose geografinėse platumose beveik visada pūsdavo į Vakarus. Tad būtent tokios palankios geopolitinės padėties sąlygotas Ispanijos bei Portugalijos laivybos vystymasis suteikė šioms dviems šalims šansą tapti pasaulio lyderiais. Ir Ispanija bei Portugalija šio savo šanso, šios Dievo dovanos, nepraleido. Galėjo jos pradėti tarpusavio karus dėl teritorijų (kaip pavyzdžiui elgėsi Lenkija su Lietuva ir su Ukrainos kazokais) tam eikvodamos savo jėgas ir resursus. Tokiu atveju, Kolumbo ir Magelano atradimais būtų pasinaudoję kitos valstybės. Bet Ispanijos ir Portugalijos vadovams užteko išminties, neįsivelti į alinančius tarpusavio teritorinius karus. Todėl šio idealios Ispanijos ir Portugalijos geopolitinės padėties suteikto šanso ispanai ir portugalai nepraleido. Ir taip prasidėjo Ispanijos bei Portugalijos aukso amžius. Taigi, Ispanija ir Portugalija pasinaudojo jūrininkystės techninės pažangos, o ypač savo idealios geopolitinės padėties suteiktu šansu ir XV–XVII amžiuose tapo didžiausiomis bei turtingiausiomis pasaulio imperijomis.
Į Amerikos žemyno dalybas ilgainiui įsitraukė ir kitos Vakarų Europos šalys, kuriose prasidėjo visuomenės laisvėjimo procesai. Šie laisvėjimo procesai skatino techninę pažangą, didino darbo našumą. Į pasaulio lyderius ėmė veržtis visuomenės laisvėjimo ir techninės pažangos keliu pasukusios Anglija, netgi mažytės Olandija, Belgija, Danija ir kai kurios kitos Europos valstybės. O Ispanija užmigo ant laurų, nesupratusi, kad feodalinė sistema, paremta neefektyviu baudžiauninkų darbu, neskatino nei techninės pažangos, nei darbo našumo. Milžinišką reikšmę valstybėms turėjo jų geopolitinė padėtis. Tačiau geopolitinė padėtis nėra nekintama, nes ji yra priklausoma nuo mokslo ir technikos pasiekimų.
Olandijoje, pasukusioje visuomenės laisvėjimo keliu, jau XVI amžiuje miesto gyventojų skaičius susilygino su kaimo gyventojų skaičiumi. Tai reiškia, kad vienas kaimietis išmaitindavo ne tik savąją, bet dar ir vieną miestiečio šeimą. Priminsiu, kad Sovietų Sąjungoje miestiečių skaičius su kaimiečių skaičiumi susilygino tik 1960 metais. Bet įvertinkime, kad net 1980 metais dauguma Sovietų Sąjungos gyventojų, kurie buvo laikomi miestiečiais, užmiestyje įsigydavo kolektyvinius sodus. Kolektyviniuose soduose miestiečiai praleisdavo didelę dalį savo laiko augindami savo šeimai maistą: daržoves, vaisius, vištas. Įvertinus tai išeitų, kad Sovietų Sąjungoje žemės ūkyje net ir 1960 metais dirbo dauguma gyventojų. Beje, ir mes, lietuviai, patekę į Rusijos ubagyną, akivaizdžiai įsitikinom, kokia neefektyvi yra kolchozinė sistema (o ją galima vadinti ir sovietine baudžiava), kai vienas dirba su šakėm, o už jo nugaros – trys su pieštuku. Bet iš Rusijos ubagyno mums pavyko ištrūkti tik 1990 metais, taigi, šiuo požiūriu net keturiais šimtmečiais vėliau, nei olandams. Rusijai geopolitinė padėtis irgi ne kartą buvo suteikusi šansą tapti pasaulio lydere tiek carų laikais, tiek XX amžiuje. Bet Rusijoje tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje neatsirasdavo išmintingų žmonių. Iš to seka išvada, kad palanki geopolitinė padėtis valstybėms tik suteikia galimybes. Bet toms galimybėms realizuoti dar reikia tų valstybių vadovų išminties, nes valstybių vadovams trūkstant išminties, palankios geopolitinės galimybės lieka neišnaudotos. Tai patvirtina Lenkijos ir Rusijos pasiekti liūdni rezultatai. Atsiradusios Lenkijos bei Lietuvos, o vėliau – Rusijos galimybės išsiveržti į pasaulio lyderius buvo neišnaudotos. Apie tai išsamiau rašau skyriuje „Kas turėjo kolonizuoti Sibirą?“, o taip pat dalyje „Santykiai su rusais“.
XX amžiuje Europos kolonijinės valstybės valdė vos ne visą pasaulį, paverstą savo kolonijomis. Tarp jų nuolat kildavo įtampos. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Europoje geriausia buvo Britanijos geopolitinė padėtis, nes ją nuo galimų užpuolimų saugojo Lamanšo sąsiauris. Tad Britanija didžiausią karinių išlaidų dalį galėjo skirti laivynui, ir jūrose Britanijos laivynas buvo stipresnis už bet kurios kitos Europos valstybės laivyną. Prancūzijos Respublikos ir Rusijos imperijos padėtys buvo prastesnės, nes karo atveju joms reikėtų atremti tiesioginį susidūrimą su galingomis Prūsijos ir Austrijos–Vengrijos imperijomis. Bet blogiausia geopolitinė padėtis buvo Prūsijos ir Austrijos–Vengrijos imperijų, nes jos iš visų pusių buvo apsuptos galingų valstybių. Be to jos beveik neturėjo kolonijų, tad buvo priklausomos nuo žaliavų tiekimo, kuris karo atveju būtų lengvai pažeidžiamas.
XX amžiuje geriausia pasaulyje geopolitinė padėtis tapo Jungtinių Amerikos Valstijų. Amerikos žemyne nebuvo nei vienos valstybės, kuri galėtų kelti joms pavojų. O Europos valstybės buvo per toli, kad galėtų kelti realią grėsmę JAV. Pagal gyventojų skaičių ir gamybos lygį JAV buvo tarp stipriausių pasaulio valstybių. Kilus karui Europoje visi europiečiai norėjo turėti savo sąjungininke ekonomikos milžinę JAV. O JAV geopolitinė padėtis leido joms pačioms rinktis kieno sąjungininkėmis joms būti, nuo kada joms įsijungti į karą, ir iš viso ar verta joms dalyvauti kare, ar ne. Taigi, JAV geopolitinė padėtis buvo ideali. O Vokietijos ir Austrijos–Vengrijos geopolitinės padėtys buvo pačios blogiausios. Tad nėra nieko keisto, aš netgi sakyčiau, kad yra dėsninga, jog Vokietija ir Austrija-Vengrija pralaimėjo.
Stebina tik Rusijos valdovai, kurie „įsigudrino“ prisijungti prie pralaimėtojų.
Panašiai vyko ir Antrasis pasaulinis karas. Atrodo Vokietija turėjo pasimokyti ir nekartoti Pirmojo pasaulinio karo klaidų. Hitleris, dar būdamas niekam nežinomu, 1924 metais parašytoje savo knygoje „Mein Kampf“(„Mano kova“) taip ir dėstė, kad didžiausia Vokietijos klaida buvo įsivelti į karą dviem frontais, nes karo dviem frontais Vokietija laimėti negali. O juk Vokietijos padėtis 1939 metais buvo dar blogesnė nei 1914 metais, nes buvusiai galingai sąjungininkei Austrijai-Vengrijai po Pirmojo pasaulinio karo subyrėjus, iš jos beliko tik mažytė atplaiša Austrija, kurią Hitleris aneksavo dar prieš prasidedant karui.
Buvo akivaizdu, kad Europoje kilus Antrajam pasauliniam karui, Vokietija neišvengiamai turėjo kovoti viena prieš visus. Tai reiškė (ir Hitleris tą patį teigė savo knygoje „Mein Kampf“) garantuotą pralaimėjimą. Be to, JAV sustiprėjo, jų gyventojų skaičius padidėjo ir dabar jos ėmė veržtis į pasaulio lyderius. Bet to nesuprato daugelis pasaulio galingųjų. Tokias nuomones apie save palaikė ir patys amerikiečiai. Padėčiai Europoje aštrėjant, JAV buvo rengiamos demonstracijos, reikalaujančios nesikišti į Europos vidaus karą, jei toks prasidėtų, nelieti amerikiečių kraujo europiečių tarpusavio pjautynėse. JAV diplomatas ir konsulas Krokuvoje Algis Avižienis, kalbėdamas apie diplomatijos užkulisinius žaidimus, vykusius aplink Lenkiją ir pačioje Lenkijoje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse teigė:
– Anglijoje JAV Ambasadorius Kenedis (būsimo Amerikos Prezidento Kenedžio tėvas) buvo Ruzvelto spaudžiamas sustiprinti Londono valią priešintis Trečiajam Reichui. Ambasadorius Kenedis nenoriai vykdė Ruzvelto įsakymus ir vėliau jau privačiame gyvenime kritikavo Ruzvelto aktyvią užkulisinę veiklą kaip rimtai prisidedančią prie karo pradžios... Vokietijos ir Lenkijos vadovų nesugebėjimas pažaboti savo ekspansijos norų sukūrė aukštos įtampos zoną visoje Europoje. Atskiros Europos didžiosios ir mažosios valstybės ėmė ieškoti galios centrų, sugebančių joms suteikti menamą karinį saugumą. Tokiu noru mielai pasinaudojo dvi už Europos ribų stovinčios galybės, kurios disponavo kontinento dydžio resursais – Sovietų Sąjunga bei JAV. Jau per Pirmąjį Pasaulinį karą Amerika ir carinė Rusija buvo pasiekusios tokią pramoninę ir karinę galią, kuri galėjo rimtai konkuruoti su Europos didžiųjų valstybių galia. Artėjant Antrajam Pasauliniui karui, JAV ir Sovietų Sąjunga jau buvo pasiekusios supervalstybių statusą ekonomine arba karine prasme. Abi galybės aktyviai dalyvavo diplomatiniame šio periodo procese ir ragino Vakarų europiečius bei lenkus imtis griežtų priemonių, kurios didino karo grėsmę. Įvykus karui, jų dalyvavimas jame leido JAV ir Sovietų Sąjungai įvesti savo karines pajėgas į Europą ir vėliau pasidalinti kontinento teritoriją. Ir iki šios dienos padėtis yra tokia, kad europiečiai negali savarankiškai spręsti savo regiono net gyvybinių klausimų. 1939 metais Vokietija ir Lenkija galėjo tikėtis vieno ar kito teritorinio laimėjimo kito konkurento sąskaita, bet karui pasibaigus, nei viena iš jų neliko savarankiška. 1939 metais europiečiai dar konkuravo tarpusavyje (pavyzdžiui, Vokietija su Lenkija). Jie laiku nepastebėjo, kad europinis varžymasis palaipsniui užleidžia vietą globaliai konkurencijai tarp kontinentinių valstybių, kurios buvo žymiai pajėgesnės, nei atskiros Europos valstybės. Po karo europiečių tarpusavio varžymasis prarado prasmę, nes esminius klausimus pradėjo spręsti dvi pasaulio hegemonės – JAV ir Sovietų Sąjunga.
Atgal
.jpg)
