VISUOMENĖ
2024.04.17.ISTORIJA APIE ISTORIJĄ
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Įpusėjome ketvirtą laisvos Lietuvos dešimtmetį, tačiau daugeliu požiūrių nesugebėjome atlikti nė dešimtosios dalies tų darbų, kuriuos tarpukario Lietuvoje mūsų tėvai ir seneliai atliko stebėtinai tobulai. Jei ne anų metų kultūrinis palikimas, šiandieninė mūsų šalis būtų tik apgailėtina sovietijos provincija su kalba, kuria „govoril Lenin“, su istorija, kurią ne parašė, o „sukūrė“ draugas Žiugžda. Tritomės „Lietuvos TSR istorijos“ pirmojo tomo pratarmėje aiškiai pripažįstama, jog rengiamo darbo „Redakcija ir autoriai atsidėję rūpinosi, kad parengtasis I tomas atitiktų TSKP XX suvažiavimo istorijos mokslui iškeltus uždavinius“. Nemanykime, kad autorių kolektyve nebuvo iškilių ir atsakingų istorikų. Be vyriausiojo redaktoriaus J.Žiugždos Redakcinėje kolegijoje darbavosi ir didžios pagarbos verti istorikai K.Jablonskis ir J.Jurginis. Ar ne jų pastangomis į tomo pratarmę pateko signalas ateities kartoms, kad „Istorijos institutas rengdamas šį tomą spaudai, 1953 m. atspausdino lietuvių ir rusų kalbomis jo teksto maketą“? Galima drąsiai daryti išvadą, jog skaitytojams norėta atvirai pripažinti, kad pateikiama istorija neišvengė „vyresniojo brolio“ akies. Apie partinės nomenklatūros „kritiškas pastabas bei pageidavimus“ siekiant „pakelti tomo mokslinį bei idėjinį-politinį lygį“, nesunku spręsti iš gausybės ditirambų rusų tautai. „Senosios Rusų valstybės susidarymas, jos ekonominis, politinis ir kultūrinis vystymasis turėjo didelę reikšmę kaimyninių valstybių susiformavimui ir jų vystymuisi“. Jau XII amžiaus pabaigoje kovos prieš bendrus priešus suartina „lietuvių ir rusų interesus“. Kaipgi amžinai nesilankstyti ir nebūti dėkingiems už tuos „bendrus“ interesus, tapusius tik Rusijos interesais. Skyriuje apie lietuvių kaimynus IX-XII amžiais pateikiamas jau nebekvestionuojamas apibendrinimas: „Lietuvių ekonominiai, politiniai ir kultūriniai santykiai su senosiomis Rusų valstybės žemėmis, istoriškai vystydamiesi, nuolat stiprėjo ir darė veiksmingą įtaką Lietuvos feodalinės valstybės augimui ir lietuvių tautos kultūrai“. Kaipgi po tokio pripažinimo neigti, kad Lietuvą išlaisvino, atnešė kultūrą, suklestėjimą kaimynė iš Rytų? Kovo 11 atgavus nepriklausomybę, istorijos samprata neatgavo mokslinių pozicijų, neiškopė iš politinio ideologinio liūno. Ką apie istoriją dešimtmečius pasakojo mokyklose ją dėstantys ne lietuviškai sovietinį išsilavinimą gavę istorikai? Pažinojau ne vieną tokį „kolegą“. Vienoje Vilniaus rusų mokykloje dirbo toks Vladislav D. Jo jau nebėra gyvųjų tarpe. Turėjo Pedagoginio instituto baigimo diplomą. Jis tiesiog akis draskė įrodinėdamas, kad lietuviai iki ateinant rusams buvo beraščiai, vaikščiojo basi arba su vyžomis, badavo, kol jų nepradėjo šerti Rusija… Lietuvių kalba, esą kilusi iš rusų kalbos ir mokytis jos tiesiog „net nadobnosti“. Lietuviai esą klastoja istoriją, savinasi rusų istoriją. Pavyzdys – Žalgirio mūšis, kurį laimėjo rusai. Kai paklausiau, kas vadovavo Smolensko pulkams, jis atrėžė: „Neznaju!“ Patariau jam žvilgterėti bent į „Bolšaja Sovetskaja Enciklopediją“. Bet „istorikas“, vos slebizavojantis lietuviškai ir suvokiantis gal tik kas dešimtą žodį, niekada nebuvo girdėjęs apie Smolensko ir Mstislavlio pulkams vadovavusį Jogailos brolį Smolensko kunigaikštį Lengvenį Simoną, kuris mūšyje buvo Vytauto pavaduotojas. O lietuvių traukimosi manevrą, kurį rusų „istorikai“ pavadino bėgimu, jis vadino melu. Tai lietuvių išsigalvojimas. Sumušti jie bėgo! Tą patį teiginį girdėjau iš ne vieno rusiškose (beje, ir lenkiškose mokyklose) besimokančių moksleivių. Visiškai beprasmiška buvo kalbėti apie Sveno Ekdalio Ordino archyvuose atrastą aukšto svečio iš Vokietijos laišką, liudijantį apie Vytauto kariuomenės manevrą – apgaulingą pasitraukimą iš mūšio lauko. Kokius specialistus rengė institutas, jei istorijos mokytojas Vladislav skaitė tik maskvietišką lektūrą. Kartą jis man labai didžiuodamasis pareiškė, kad rado patvirtinimą, jog okupacijos nebuvo. „Byla inkorporacija!“ Žmogus net tirtėjo iš laimės pirmą kartą išgirdęs šį žodį. Netikėtai praturtinęs savo žodyną. Todėl bandydamas lyg įgelti paklausė: „Slyšal takoje slovo?“ Jam niekada nebuvo dėstoma lotynų kalba, todėl negalėjo net suvokti, kad buvo okupacija, o po jos įvykdyta inkorporacija. Gaila man tokių mokytojų auklėtinių. Minimas asmuo įrodinėjo, kad latviai tai lyviai. Bandžiau paaiškinti, kad lyviai net ne indoeuropiečiai... Veltui. Ką gali paaiškinti „mokytojui“, kuris apie gamtosaugą sako, jog „narušena onkolotgičeskoje ravnovesije“. Onkologija ir ekologija tokiems žinovams yra tas pats. Apie daugybę „istoriko“ nesąmonių gėda net prisiminti. Prisiskaitęs kažkokio „Kandybos“ kliedesių jis įrodinėjo, kad piramides Egipte pastatė ...rusai. Ant Sfinkso, pavyzdžiui, ligi šiol esą išlikęs rusiškas užrašas... O kokią istoriją tiek metų „dėstė“ „Jedinstvos“ lyderis V.Ivanovas?
Vienos lenkų mokyklos moksleiviai netikėjo, kad Jogaila lietuvis
Dabar, po šitiekos metų (!) pagaliau atsikvošėta, kad šis asmuo gal veltui valgo lietuvišką duoną…Vienos lenkų mokyklos moksleiviai netikėjo, kad Jogaila lietuvis. O kad Gedimino duktė Aldona, Lenkijos karaliaus Kazimiero III žmona, buvo Lenkijos karalienė, nedrįskite net užsiminti. Kartą, kai baigiant mokyklą dar buvo praktikuojami vertimo testai, daviau dvyliktokei išversti iš lenkų kalbos ištraukėlę apie Pilsudskį. Perskaičiusi, kad jis lietuvis, mergaitė tiesiog nustėro. Puolė karštligiškai vartyti leidinį, bet pamačiusi, kad jis išleistas Varšuvoje, visiškai neteko amo... Tylėjo visa klasė. Niekas šito nebuvo girdėjęs… Niekas nebuvo girdėjęs ir apie Vilniaus okupaciją. Vaikai iš mokytojų ir iš tėvų žino, kad Vilnius nuo amžių buvęs lenkų miestas… Sostinė? Betgi sostinė buvo Kaunas?! Na, gal dar kažkada, jeigu tai teisybė, buvo Trakai… O Vilnių rusai atėmė iš lenkų ir atidavė Lietuvai. Tai puikiai žinoma ir rusų, ir lenkų mokyklų moksleiviams... Jiems nereikia kitos istorijos. O Lietuvai ar reikia tikros istorijos? Kažkada legendinis Juozas Jurginis, su kuriuo teko artimai bendrauti, yra pasakęs, jog tautos istorija turi būti rašoma tos tautos kalba… Jis nuveikė nepaprastai daug, saugodamas ją nuo klastočių. Istorija turi būti ir dėstoma tos tautos kalba. Ir ją turi dėstyti ne apsišaukėliai, ne ivanovai... Kada tai supras mūsų švietimo vadovai, valdžios vyrai? Bet vyrų jau lyg ir nebelikę. Betgi ir tos moterys lyg ne moterys. O ar dar liko lietuvių? Jų dar yra. Pakankamai, kad apie istoriją nereikėtų kalbėti būtuoju laiku, kad ji vėl keltų mūsų dvasią, pasididžiavimą. Kad kaip Tautos giesmėje giedama, iš Lietuvos Tėvynės mūsų, tos didvyrių žemės, iš praeities jos sūnūs semtųsi stiprybės. Be istorijos ir kalbos, be vaikų ir vaikaičių nebus ateities. Bet kai šiandien mums jau tiesiog lipama ant galvos, mes kažkodėl paklusniai tylime, traukiamės į šalį... Kodėl leidžiamės sunaikinami? Kodėl prarandame savigarbą ir natūralų instinktą išlikti? Laukiant visų artėjančių rinkimų šie klausimai įgyja egzistencinę prasmę. Rinkimės tėvynę, o ne egzodą. Ne egzodą.
Atgal
.jpg)
