VISUOMENĖ
2024.04.17. NEMATYTI
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Vasara tai šykšti šilumos, tai ja apdovanoja,
Pažada, be skrupulų apgauna, vėl vilioja,
Aromatais svaigina, perkūnais grūmoja,
Tai liūtimi pliaupia, tai kaitra alsuoja.
Juk kada nors išsitrankys, išsižaibuos,
Gal ne pas mus, o ten – kraštuos kituos...
Ir mūsų medžių vėjai neišlaužys,
Rūpintojėlis gal padės namus apsaugot.
Tuštėja tie namai, dulkėtos medžių lajos...
Nelaimės kuriasi namuos bedaliuos.
Ar vasara kalta? Nepritekliai vis plinta,
Kai nematyti tikro krašto šeimininko.
Yra vasaros palyginimų su žmonių gyvenimais, kuriuose visko užtenka. Žmonės neatskiriami nuo savojo krašto. Šeimininko reikia kraštui, jo vertybėms išsaugoti ir disponuoti. Žmonėms reikia! Ir kaip bežydėtų gimtieji žodžiai poezijoje ar prozoje, be sumanaus šeimininko nematyti jų šviesios ateities. Kalba be šeimininko, lygu kraštui be šeimininko. Sunaikinkite kalbą ir sunyks tauta, tautos sukurta valstybė. Tai seniai žinoma tiesa. Vertybės, ne tik materialios, krašte žinomos, tik nesaugomos – pradedant nuo fundamentalių vertybių, iš kurių viena yra gimtoji kalba. Mūsų protėviai žinojo jos vertę, įvardiję tautos išlikimo paslaptimi. Jie žinojo, kurias paslaptis perduoti vaikams, kad būtų išsaugotos, o kurias nusinešti į kapą, kad nedrumstų vaikų sielos ramybės. Jie suprato, kad šalies istorija yra nuolatinis kaitos procesas, kuriame kas vertinga – perduodama, papildoma ir iš savęs, ir iš kitur – saugojama, kai kas naujai sukuriama, o kai kas ir prarandama. Svarbu padorumas santykiuose ir su savais, ir su svetimais. Gal sutapimas, o gal ir ne, lieka mįsle, kai gimtoji kalba Lietuvoje palikta likimo valiai, nes šiuo metu tie, kurie turėtų labai saugoti valstybinę kalbą, lietuvių kalba nebuvo jų gimtoji kalba. Todėl gal nereikėtų per daug stebėtis, kad svetimieji nesirūpina jiems svetima kalba. Reikėtų stebėtis nebent neapdairiais Lietuvos politikais ir, matyt, įvairiausiais epitetais apdovanojamų šalies rinkėjų. Lietuvių kalba lietuviams yra jų mentaliteto dalis, tačiau, atrodo, dažnas lietuvis apie tai nesusimąsto.
Peržiūrėjau paskutinių gal dešimties metų publikacijas mūsų periodinėje spaudoje, skirtas lietuvių kalbai. Galima pasidžiaugti kalbininkių reikšmingais, svarbiais rašiniais, ginančiais gimtąją kalbą ir dar kai kurių, neabejingų gimtosios kalbos likimui, asmenų brandžiomis mintimis. Tai, be abejonės, gerai ir ateityje jų, panašių rašinių, ypač analizuojančių viešų renginių, sporto varžybų ir pan., turinčių, be abejonės, labai didelį poveikį bendrinei lietuvių kalbai, norėtųsi dar daugiau. Beje, tai ne tik mano vieno mintys.
Kalba kaip žmonių bendravimo priemonė, kalbininkų vaizdžiai susiejama su svetimvardžių rašyba ir politika. Garsusis Vydūnas rašė: Dar mūsų kalbininkai turi ir uždavinį kalbos dvasią išlaisvint iš svetimybių. Išlaisvinti nuo svetimybių! O kas išlaisvins, kai šeimininko nematyti, o mes patys ne visada susitariame, ne visada suprantame ar skirtingai interpretuojame. Matyt, mums reikia vedlio, kurio nematyti. Gal skirtingai suprantame, gal nenorime suprasti, apie ką byloja faktai.
Šį kartą atkreipsime dėmesį tokį momentą. Rašiniuose taip pat skiriamas dėmesys pasitaikančioms lietuvių kalbos klaidoms, Lietuvos žiniasklaidoje, į kalbos užgriozdinimą svetimžodžiais. Dėmesį akcentavau vienam vieninteliam svetimžodžiui – svetimkūniui ir iš jo išvestiniams žodžiams anūkas, anūkė, proanūkas, propro... Jie lietuvių kalboje turi gražius lietuviškus atitikmenis: vaikaitis, vaikaitė, provaikaitis...
Yra kalbininkų sudaryti svetimybių, nevartotinų svetimžodžių – svetimkūnių sąrašai, pateikiami jų lietuviški atitikmenys... Yra atitinkamos valstybinės kalbos institucijos, yra kalbininkai stambesnėse įstaigose, organizacijose, pavyzdžiui, LRT TV, bet kaip jų „Sveikinimų“ (pageidavimų) koncerte vedėja Regina protegavo anūkus, proanūkius, taip ir proteguoja... Ir jeigu per dešimtmetį neįveikėme šio slavizmo, tai, tikriausiai, bergždžias dalykas ką nors apie tai daugiau sakyti. Tačiau su šia dviprasmybe, kai viena rekomenduojama, o kita daroma, reikėtų baigti. Juk tai ne vienintelė tokia akis badanti dviprasmybė. Baigti! Bet, matyt, atitinkamų įstaigų darbuotojai negali, yra bejėgiai prieš neraštingus, tačiau įtakingus valdininkus. Prisiminkime protėvių išmintį: švari kalba – švari galva. Bet kaip gi tą galvą sugebės apšvarinti, kai aplinkui teršalai? Reikia nuspręsti į vieną ar į kitą pusę, jeigu įtakingiesiems dar neaišku, bet taip palikti negalima! Tikrai, kas nors turi padėti tašką šioje dviprasmybių dvikovoje (ir ne tik šioje!), tik kas, vis dar nematyti.
Atgal
.jpg)
