VISUOMENĖ
20204.03.30. KUR VEDA TAVO KELIAS?
Teresė Kezienė
Žurnalistė
Yra toks indų mitas.
Seniai seniai, dar prieš laiko pradžią, Visata atrodė visai kitaip, negu dabar įrodinėja mokslininkai. Ji buvo Patybė žmogaus pavidalu.
Gyveno gyveno Patybė ir jaučia (čia tik mano nuomonė) – galingas jis, didelės jo galimybės, gal ir dideli turtai po kojomis, - tik vienam nuobodu gyventi, nėra su kuo net pasikalbėti. Patybė ėmė plėstis. Plėtėsi plėtėsi ir – perskilo į dvi dalis, virto vyru ir moterim. Apkabino vyras moterį, ir įvyko stebuklas – atsirado žmonių giminė. Tik, va, tikra bėda su tom puselėm. Kai žmogus neturi antros puselės, ima jausti, kad kažko jam labai trūksta.
Eina amžiai, ir niekas nesikeičia. Užauga vaikai ir pradeda vis pasikartojantį žaidimą: ieško savo antrosios pusės. Jei pasiseka surasti, visą gyvenimą jaučiasi laimingi. Nepavydėkime. Saugokime jų laimę.
Graži pasaka? Graži. Saugoti ją tautos atmintyje ar ištrinti? Ištrinti, sako indai, nepatartina, nes tai būtų pasikėsinimas į jų tautos šaknis. Ši legenda saugo magiją. Kai dievybė savo kūną padalijo ir atidavė žmonėms, kartu su kūnu žmonės paveldėjo ir dalį Patybės dieviškumo. Kas gi norėtų atsisakyti tokios dovanos? Dabar tą dovaną kartais vadiname paveldėtu širdies gerumu, kartais sąžine, kartais dvasiškumu. Jaučiate šį turtą savyje? Juk ne kliūtis, kad šis mitas sukurtas Indijoje. Argi ta dovanota dieviškumo kruopelė gali kam nors pasaulyje trukdyti gyventi ir džiaugtis. Tuo labiau kad ir mitų tyrinėtojai sutaria, jog visose religijose istorija apie žmogaus sukūrimą susieta su pirmapradžiu dievu. Senieji tikėjimo mokytojai žinojo, ko moko, tik reikia perprasti jų simbolinę kalbą.
Kai šios dvasios savybės susijungia, tampa galinga jėga. Kai minia sukuria šią jėgą, tampa vieniu. Mes tai matėme Baltijos kelyje. Žmogus ištiesė ranką greta stovinčiam, sunėrė delnus ir pasakė: nebenorime būti vergais, mes norime laisvės. Toks pasipriešinimas okupacijai, tokia drąsa, toks širdžių plakimas vienu taktu buvo negirdėtas, nematytas pasaulyje. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje žmonės su gėlėmis rankose stovėjo prieš tankus, prieš šautuvą... Pavargę nuo išsigimusios santvarkos, nuo neteisybės, melo, bet drąsūs. Ir laimėjo.
Gal per dažnai grįžtame prie tų dienų, bet tada patirtas brolybės jausmas toks stiprus, šventas, kad negalime užmiršti ir negalėsime. Tiesą sakant, jo ilgimės ir dabar. Kai girdime politikus tuščiai ginčyjantis, net neramu darosi: patyrę, supratę brolybės jėgą, ar patys jos nesilpniname.
Taip jau yra, kad gyvenimas ritasi bangomis, tai iškelia mus ant keteros, tai nuleidžia ant žemės. Štai trisdešimt ketveri metai praėjo. Palyginti gražūs taikos metai. Ne kartą buvome susirinkę, susitikę. Nuo pečių nusimetę darbo nuovargį, džiaugėmės mugių šurmuliu. Turėjome linksmų ir liūdnų švenčių: Vasario 16-oji – mūsų Valstybės atkūrimo diena, Kovo 11-oji – Nepriklausomybės atkūrimo diena. Jos įrašytos į mūsų atmintį, širdį, kraują. Primena įvaizdį apie žmogaus prisikėlimą iš sunkios ligos patalo, kai iš džiaugsmo norisi apkabinti visą pasaulį. Mes šaukėme: vėl turime laisvę! Švenčiame ir linksminamės.
Ir sausio tryliktoji, kai okupantai, sumindę gėles, prieš mus atsuko tankų vamzdžius ir šautuvus,- panoro mūsų kraujo. Argi įmanoma užmiršti tą skausmą ir tuos vaizdus?
Šiemet vasario 24-ąją verkė mūsų draugai ukrainiečiai. Jau treti metai prasidės, kai karas alina jų šalį, kai žudomi žmonės – net miegantys vaikai, juos sergintys seneliai, griaunami kaimai ir miestai. Jų skausmas palietė dar neužgijusias mūsų žaizdas. Lietuva vėl sujudo. Ėjome, važiavome, vėl rinkomės. Aikštėse - žmogus prie žmogaus. Tik šį kartą rankose ne gėlės, o modernūs telefonai. Neužmirškime to grožio, to jaudulio, kai iškeltose rankose sumirgėjo telefonų švieselės ir įveikė tamsą. Įveikė tamsą! Vėl mus visus sujungė dievų dovana – atjausti skriaudžiamą, kankinamą, žudomą. Ir čia esantys, ir stebintys vaizdus prie televizorių ekranų, rodos, užmiršo savo gobšias kišenes ir atidarė taupykles. Ne juokai – mažoje, ne visų turtingiausioje valstybėje buvo surinkti aštuoni milijonai eurų! Ir dar per tokį trumpą laiką! Surinkome.
Šie milijonai - mūsų dovana ukrainiečiams: kad mažiau jų žūtų, kad mažiau būtų sudeginta kaimų, sugriauta miestų.
KUR TAS PILIAKALNIS, NUO KURIO TOLI MATYTI
Žinome. Daug ką žinome iš savo ir kitų tautų istorijos. Ir vis tiek vėluojame, darome klaidas. Kiek buvo nepatenkintų, kad atkuriame Valdovų rūmus. Gal užmiršome, kas juos sugriovė? O gal istorikai užmiršo įrašyti į vadovėlius, kad Nikolajus Čiaginas, rusų garbinamas architektas, vakarais gerdamas arbatą su Muravjovu – koriku, kūrė planus, kaip palaužti lietuvių dvasią. Muravjovo – koriko palaimintas garsusis architektas be gailesčio griovė Vilniaus architektūros paminklus arba juos pritaikydavo okupacinės valdžios įgeidžiams. Anot N.Čiagino, miestas turįs žinoti, kas jo šeimininkai. Ką turėjo omenyje? Muravjovą – koriką ir save? Ar Rusiją? Michailas Suslovas, Kremliaus atsiųstas padėti Antanui Sniečkui valdyti Tarybų Lietuvą ir išvalyti ją nuo inteligentų, protingų, darbščių žmonių, aiškiau pasakė: bus Lietuva, bet be lietuvių.
Liūdna, kad užmiršome, o gal nežinome savo istorijos. Neskubame taisyti jos iškraipymų. Gali būti ir taip, kad dar neatgavome drąsos ginti savo istoriją. Kada atsitiesime, jei ne dabar? Juk, kaip pridera valstybei, vėl turime Valdovų rūmus, turime prezidentą, turime seimą. Esame laisvi žmonės. Keliaujame, pasiekiame Žemės pakraščius. Grįždami gal užsukime pas lenkus, kurie neprarado orumo, į savo istoriją žiūri iš savo tautos pozicijų. Per tragiškos sausio 13-osios paminėjimą buvo ištartas vienas žodis, kasdienybėje dažnai vartojamas, bet nebūdingas politikų tekstams: mažiukai. Nesame ir nelaikykime savęs mažiukais. Būkime dideli. Nelenktyniaukime ūgiu su Saboniu, išmokime vertinti dvasios lobius, auginkime juos. Tada tikrai turėsime ką palikti savo vaikams ir savo tautai.
Esame pripažinti kaip gabi, darbšti tauta. Turime garsių mokslo ir meno žmonių. Kaip tauta, pasirinkome kelią, kuriuo eiti. Tad kodėl stabčiojame. Kodėl vis dar neturime ateities vizijos? Kodėl gailėjome lėšų gynybai? Kodėl sumažinome karių skaičių? Išnaikinome, pardavėme slėptuves nuo bombų... Gal ir nereikia stebėtis, kad taip nutiko, kai valdžios vyrai ir moterys taip užsiėmę: juk jiems reikia gerai pagalvoti, kiek telefonų galima prisipirkti, neišleidus nė cento iš savo algos. Tiek, kiek ant rankos yra pirštų? O kompiuterių taip norisi – ir tokio, ir anokio. Dviejų tikrai per maža. O dar tie benzino kviteliai... Taigi, turi darbo. Kam dirba? Lietuvai ar savo kišenei? Ar nebus ta kišenė kalta, kad per trisdešimt metų nesugebėjome užkamšyti skylių, per kurias dalis biudžeto nežinia kur nuteka. Vieną dieną per metus Vilniuje, sostinėje, užsidega laužai, nušviečia padangę, pravirgdo senolius, taip tikėjusius tais, kuriuos renka į atsakingus postus, ir taip juos nuvylusius. Ir užgęsta laužai. Taip negalėjo tęstis amžinai. Kažkas turėjo išdrįsti pasakyti, ką visi matė: brangūs išrinktieji, kodėl užmiršote savo pareigą, kodėl nelabai švariais batais mindote dorovę? To drąsuolio vaidmenyje pasirodė Andrius Tapinas. Norisi palinkėti: išlik drąsiu mokytoju. Nesuklupk.
Vargas mums, kad nematome išrinktųjų nuopelnų. Nesuprantame, neįvertinome. Patys pasigyrė: lietuvius išaugino pasaulio piliečiais. Tikra bėda, tauta nejaučia jokio dėkingumo. Priešingai, mums atrodo, kad savo rankomis (tiksliau būtų – politikų rankomis) ėmėme naikinti savo valstybę. Kai šitaip imame mąstyti, ištirpsta visa meilė politikams.
LIETUVA BE LIETUVIŲ?
Visi sako, neblogai specialistus paruošia mūsų aukštosios mokyklos, Europa mielai priima. Kaip skanius iškeptus pyragaičius, už kuriuos net mokėti nereikia. Brangūs politikai, mums nebereikia specialistų? Esame visko pertekę? Ak, pamiršau, kad kuriame pasaulio Lietuvą. Tada, žinoma, galima Didžiąją Lietuvą paaukoti, kaip Europa paaukojo Rusijai Mažąją Lietuvą.
Buvo juodi sovietiniai metai. Suslovo pažadų Kremlius nebuvo pamiršęs. Užpuolė Afganistaną, į tą ugnį metė Pabaltijo vyrus. Sprogo Černobylio elektrinė, į mirtiną radiacijos lauką vėl buvo įmesti mūsų vyrai. Apsaugos rūbų niekas nepasiūlė... Ir tais juodais sovietiniais metais, nieko neatsiklausę, susitiko du vyrai: Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius ir Kauno politechnikos instituto rektorius Kazimieras Baršauskas. Jie nedejavo, nesielvartavo, ar išliks rektoriais. Jie jaudinosi, kad iš aukštųjų mokyklų visus jaunuolius ima į sovietinę armiją, kad ten inteligentiškesniam vaikinui, neturinčiam gatvių muštynių praktikos, sunku apsiginti nuo patyčių, net kankinimų. Yra atvejų, kai neištvėrę jaunieji kareiviukai patys nusižudydavo. Visų išgelbėti rektoriai negalėjo. Bet ir nuo sumanymo nepasitraukė – išgelbėti nors dalį. Vilniuje įsteigė Politechnikos instituto filialą ir surinko matematikos olimpiadų nugalėtojus, gabiausius vaikinus. Nuo prievolės eiti į sovietinę armiją rektoriai juos gynė savo globa ir autoritetu. Šitaip augino protą. Ir šis protas pasiliko Lietuvoje, dirbo Lietuvai. Štai ką gali padaryti vienas ar du žmonės. Jei šviesiausi protai dabar būtų pakviesti patarti reformas pradedančioms komisijoms, gal tikrai jos vyktų, gal sumažėtų biurokratinis aparatas, o sutaupytos lėšos būtų skiriamos tikrai rimtiems darbams.
Dabar mūsų gyventojų vis mažėja. LRT laidoje „(Ne)emigrantai“ gražiai pasakojama apie prabangų gyvenimą tų, kurie palieka Lietuvą. Nebloga agitacija - ir jūs važiuokite. Kuriems nepasiseks, galėsite sugrįžti. Radijo darbuotojai taip pat pasaulyje suranda sėkmingų pavyzdžių, kalba, pasakoja. Štai viena studentė, medikė, gavusi į rankas diplomą, ilgai nemąstė, pasisuko į šiaurę ir iškeliavo. Atsidūrė tikrai pačioje Švedijos šiaurėje. Kodėl Švedijoje? Esą, ten daugiau ežerų negu Lietuvoje, gražesnė gamta. Kai kam tokie motyvai labai rimti. Net treji sunkūs metai, kai reikia mokytis kalbos, kai darbe nesiseka, - viskas nublanksta. „Iš kur tamsta? Iš Vilniaus universiteto? Nežinome tokio...“ Jeigu nežinome, tai ir nepasitikime. Lietuvė nepasiduoda. Negrįš, nedirbs Lietuvoje. Mokosi, įgyja kitą diplomą, švedišką. Ji laiminga pasaulio pilietė. Kaip ne vienas darė, galbūt senatvėje paprašys, kad kaulelius atvežtų palaidoti gimtojoje žemėje.
Va, dobilams Lietuvos žemė ir gera, ir graži. Dėl jų gerovės Antanas Sniečkus net Chruščiovą apgavo. Pavažinėjo po savo kraštą, pasitarė su agronomais ir nurodė: nenaikinti dobilų pasėlių, kukurūzais apsėti tik pakeles, kad atvažiavusi iš Maskvos komisija patikėtų: vykdome nurodymą...
Dobilų reikia, dobilų gaila, žmonių negaila. Net atlikę bausmę (be teismo nuteisti), grįžę iš Sibiro, buvo vejami iš Lietuvos.
Dobilai augo, karvytės ėdė, pieno produktais maitinome Maskvą ir Leningradą.
Visa tai vyko arba vyksta mūsų žemėje. Visokių žmonių ji yra išauginusi ir dabar augina, ir gerų, ir nelabai gerų. Ką laimėsime, skaičiuodami prieš mus buvusių klaidas, stovėdami atsisukę į vakar. Bunda rytdiena. Atsigręžkime į ją. Norime matyti ryto apšviestą kelią, kuriuo einame. Norime matyti į valdžią išrinktųjų darbus, sutarimą. Padarykite, ko nepadarė, neįveikė prieš jus buvę. Ir mes, jus gerbdami, kaip estai, patylėsime. Neburnosime. O gal iš dėkingumo ir į istoriją įrašysime.
Mūsų protėviai apie bendrystės jėgą pasakodavo labai pamokančią trumpą istoriją: vaike, pabandyk perlaužti iš beržo šakelių surištą šluotą. Neįveiksi. Atrišk, išbarstyk šakeles, ir pažiūrėk, – kas liks iš jos. Kur dingo stiprybė?
Gal nereikia nė priešo, kartais mes patys skaldome savo vienybę. Ne nuo kitų, nuo mūsų priklauso, ką rinksimės – silpnųjų ar didžiavyrių kelią ir pavyzdžius, brolybę ir meilę.
RAMUNĖLĖS ŽIEDO BURTAI: MYLIU NEMYLIU...
Daugiaspalvė meilė, rodos, tokia tolima nuo politikos, bet pripažinkime, galinga jausmais. Ji pririša prie žemės, šeimos. Vaikas užauga ir vis grįžta aplankyti tėvų ir gimtųjų vietų. Traukia lyg magnetas. Viso pasaulio psichologai moko vyrą ir moterį: meilę reikia saugoti, prižiūrėti ir auginti. Dirbti reikią šia kryptimi... O kaip elgtis su meile Tėvynei? Kodėl jos nebemylime? Netiesa. Mylime. LRT tris mėnesius, iki pat Naujųjų metų, šeštadieniais rodė naują laidą: „Myliu Lietuvą“. Ją vadinome linksmuoju Igno Krupavičiaus šou. Išgirdome apie savo unikalius piliakalnius, didžiuosius ežerus... Verta prisiminti, verta ir susimąstyti. Bijau prisipažinti, gal klystu, bet, rodos, per tris dešimtis pastarųjų metų garsiai tariamus šiuos du žodžius - „myliu Lietuvą“ - girdėjau pirmą sykį. M. Mikutavičiaus daina – kitas žanras, palikime scenai.
Matyt, tokius žodžius reikia dažniau kartoti, kad jie išaugintų tikrą meilę. O gal jau supratome, kad kažką labai svarbaus pražiūrėjome, jei net gatvėse atsirado gydantys, gražūs, jaudinantys užrašai: džiaukimės šia akimirka. Pradėkime džiaugtis smulkmenomis. Ir akimirkoje, ir smulkmenoje gali slypėti magija... Taigi... Kokios reikia magijos, kad mūsų jauni vyrai nebijotų tapti tikrais, stipriais vyrais, kad patys ateitų ir pasisiūlytų: aš noriu būti naudingas savo šaliai, noriu mokytis ją ginti pavojų metu. Deja, yra ir tokių, kurių reikia ieškoti ( kartais net su žiburiu): čia buvo, čia nėra. O dėl to kaltinti, tikriausia, reikėtų ne vien juos, bet ir mus. Jei vaiko neišmokysi pažinti raides, vargu ar jis išmoks skaityti. Taip ir su vyriškumu. Matyt, ne be reikalo atsirado berniukams skirta vyriškumo ir lyderystės ugdymo akademija...
Tarpukario vaikai net užaugę saugojo mažą, kelių lapelių knygutę. Kai jie sutaupydavo vieną centą, aukojo jį Tėvynei, kad būtų išvaduotas Vilnius. Už šį žygdarbį, už paaukotą centą, gaudavo mažą ženkliuką ir įklijuodavo į tą mažą knygutę. Ją saugojo visą gyvenimą. Vienas centas, o kiek prisiminimų, kiek emocijų iki pat senatvės. Mūsų išrinktieji savo vaikaičiams turbūt pasakos, kaip pirko telefonus ir kompiuterius, ir vis buvo maža. Valstybės biudžetas kartais būdavo kai kam labai dosnus...
Ko mes nedarėme atgavę Nepriklausomybę, nuo Spalio revoliucijos laikų darė Maskva. Neįmanoma užmiršti poetės ir politikės Dalios Teišerskytės pasakojimo. Kas nebuvo Sovietų sąjungos okupuoti, niekada nesupras, kaip su mumis elgėsi. Štai kad ir toks „kilnus“ Stalino ir komunistų partijos pasiūlymas: sujungti išskirtas šeimas. Ne, ne iš Sibiro ruošėsi grąžinti ištremtuosius. Gaudė Lietuvoje likusius jų vaikus. Dalia, kaip ir kiti sugauti vaikai, pateko į tą garsųjį ešaloną, kuriame į Sibiro lagerius buvo vežami kriminaliniai nusikaltėliai. Jokios apsaugos nuo jų. Bet kuriuo metu jie galėjo įsiveržti, prievartauti. Vaikus nugabeno motinoms, bet mažai jas tematė: buvo atiduoti mokyklos globon ir įtakon. Ne motina, mokykla perauklėjo buržuazinę paklydėlę. „Aš grįžau jau norėdama Lietuvoje statyti komunizmą“, – pasakojo Dalia. – „Atsipeikėjau tik artėjant Sąjūdžio metams“. Štai kokia komunizmo idėjų ir mokyklos įtaka!
Apgyvendinti Lietuvoje rusai net per penkias dešimtis metų negali atsipeikėti, vis nori komunizmo, meldžiasi Putinui. Amerikiečiai, sako, bandę įminti, kaip komunistai sunaikina mąstymą, net eksperimentų ėmėsi, - nepavyko. Mūsų politiniai kaliniai, grįžę iš lagerių, teigia, kad galėtų amerikiečiams atskleisti tą auklėjimo paslaptį, nes patys patyrė. Turėjo būti labai kieti, jei išliko. Tik geriau net mintimis negrįžkime į tuos laikus. Mes turime laisvę, ir pagal laisvės principus kurkime mokyklą.
Kiek buvo nepatenkintų, kad atkuriame Valdovų rūmus
„Tėvynė tiek gyva, kiek ji gyva mūsų širdyse“, - rašė Vydūnas. Sąjūdis žadėjo grąžinti tautinį auklėjimą, kurį taip brangino Vydūnas. Negrąžino. Išsigando? Ko? Kad apkaltins nacionalizmu? Kas kaltins? Radau net fanatiko Lenino citatą, kad reikia skirti didelės tautos nacionalizmą ir mažos tautos nacionalizmą. Didelė valstybė Rusija visada kėsinosi į mūsų valstybę, stengėsi sunaikinti mūsų kalbą ir tautą. Mes kovėmės už išlikimą - sukilimais, mirtimis kartuvėse, po Antrojo pasaulinio karo, sukūrę partizaninį judėjimą, ištvėrėme dušanskių kankinimus, protu nesuvokiamą žiaurumą. Į miškus išėjo ne vienas kitas, kaip skelbė sovietinė spauda. Žuvo trisdešimt tūkstančių partizanų ir jų ryšininkų. Išsivadavę, atkūrę Nepriklausomą Lietuvą, ėmėme kalbėti apie tautinę mokyklą. Kam ji užkliuvo, kad buvo palaidota?
Svarbiausia, kad tautinė mokykla nieko bendro neturi su nacionalizmu. Mums reikėjo atgauti tik žmogiškąjį orumą, carinės Rusijos niekintą, Kremliaus propagandos apnuodytą. Ir išsigydyti sulaužytus stuburus. Buvom pasiilgę teisybės, teisingų teismų. Tų laikų, kai nerakindavome namų durų. Vadinasi, pasitikėjome vienas kitu. Ką padarė iš mūsų, kad įtariai ėmėme žiūrėti ne tik į kaimyną, bet ir į artimiausią draugą – išduos ar ne, įskųs ar užstos, gins... Užmiršom šventą Garbės žodį. Užmiršom, kad už klaidą, už nupirktą parašą turi atsakyti parašo savininkas, bet ne valstybės biudžetas. Būtų įdomu suskaičiuoti, kiek tarp įstatymų ir dorovės normų pasiklydusių valdininkų pripažino savo kaltę, atsistatydino.
Ar buvo galima sužalotą tautos sąmonę pakeisti be tautinės mokyklos pastangų?
KO NORIME – BŪTI PARKLUPĘ AR ORŪS?
Pabandykime įsivaizduoti šiek tiek kitokią mokyklą, negu dabar turime. Ji ko gero primintų pirmuosius pokario metus, kai iš mokyklų dar nebuvo visiškai išguita laisvė. Matematikos mokytojas, nenukrypdamas nuo privalomo plano, viena kita fraze užsimena, kad skaičių mokslas yra angelas sargas nuo klaidų ir kalėjimo. Neklastok skaičių! Geografas, žiūrėdamas į žemėlapį, prisiminė buvusias ir esamas valstybes ir prasitarė: „Turime gerbti tautų kultūrą ir tradicijas. Ir ginti savąsias“. Fizikas piešia mokslo ateitį ir mokslininko atsakomybę, kaip ir kam panaudojami išradimai ir technologijos. Į klasę įeina istorikas. Jis kalba faktais, kalba apie savo tautos, valstybės situaciją duotuoju metu, grąžina istorijai tiesą. Labai galimas daiktas, kad tokia mokyklos dvasia labiau paveiktų moksleivius, negu etikos pamokos. Jiems sugrąžintume orumą ir garbės supratimą. Augintume atsakingą žmogų. Jaunas vyras nebėgtų nuo pareigos, nelaikytų savęs auka, kelis mėnesius ar net visus metus pasimokęs karo mokslų. Tada... Tada ateitų nauji rinkimai į mūsų parlamentą. Ir mūsų balsus nupirktų ne saldainiais ir pieštukais. Mes turėtume iš ko pasirinkti garbingus, gražiais darbais garsėjančius kandidatus. Turėtume pavyzdį žmogaus, kokiu norėtume patys būti. Gal ir iš nuodėmių išsivaduotume.
Tarkim, nustotume pavydėti: esą, latviai ryžtingesni, geriau tvarkosi negu mes. Estai dar toliau pažengė... O suomiai!
Užmiršome, jog prieš karą savo ekonomika mes lenkėme suomius. Gal galime pasistengti ir dabar? Neuždrauskime sau svajoti ir dirbti.
Galbūt pabustų išdidumas, nebeprašytume: duokite. Dirbtume ir užsidirbtume. Nes mūsų protinga vyriausybė ir protingas seimas patvirtintų palankias sąlygas kurtis smulkiajam verslui, padėtų jam išaugti iki viduriniosios klasės. Išsigydytume nuo nesveiko požiūrio viską aplinkui save kritikuoti. Esą, visi blogi, visi vagys, visi sukčiai... Taip niekur nebūna. Išminčiai sako, kad juodą aurą augina tik tautos priešai. Įsimintina V. Hugo mintis; „Juodinti savo tėvynę – reiškia ją išduoti“. Štai kodėl iš esto neišgausi blogo žodžio apie savo šalį.
Ar mes kitokie? Ar neturime savų didvyrių? Nesimokėme, todėl nežinome savo istorijos? Lenkai jau sovietmečiu su savo istorija susietas knygas gabenosi iš užsienio. Mums ši versmė atsivėrė tik dabar. Savi knygynai siūlo ir mokslinius veikalus, ir romanus. Kad ir pavėlavę, semkime iš šios versmės. Mokykimės. Nacionalinė valstybė, jungianti žmonių bendriją, išaugusią iš tos pačios šaknies, turinčią tas pačias tradicijas, turi ne ginčytis, o ieškoti sutarimo, geriausių sprendimų savo tautai. Tik taip gyvendami, neprarasdami mums, žmonėms, dovanotos dieviškumo dalelės, augsime. Ir auginsime Lietuvą.
Atgal
.jpg)
