VISUOMENĖ
2024.03.21. CUNAMIS SUŽLUGDĖ DIDŽIAUSIĄ LIETUVOS PROJEKTĄ
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Mistinis ezoterinis žydų mokymas kabala, deja, antisemitiškai nusiteikusių asmenų, laikančių tai tik pseudomokslinių doktrinų rinkiniu, atveria neregėtas galimybes giliai ir pragmatiškai žvelgti į pasaulį būtent proto, o ne prietarų, emocijų ir iš šalies pametėtų „tiesų“ akimis. Teiginys, kad drugelis, suplasnojęs kur nors Žemės rutulyje, gali sukelti katastrofą už tūkstančių kilometrų, daug kam atrodo nepagrįstas. Tačiau „drugelio efektu“ vadinamas reiškinys yra nepaneigiama paradigma. Aksioma. Kai dėl nepakankamo mokymo lygio išsiugdome siaurą matymo ir mąstymo lauką, nekreipiame dėmesio ne tik į drugelio sparnų plazdenimą. Žodis, nedidelis veiksmas, abejingumas ar susitaikymas su „smulkiomis“ klaidomis mums atrodo visiškai nesvarbūs. Kai sulaukiame iš to išaugusių baisių pasekmių, jų taip pat nesugebame susieti su „drugeliu“. Niekaip nenorime suprasti, jog kokia nors „nekalta“ utopinė idėja gali sukelti siaubingus veiksmus ir padarinius. Nepataisoma klaida remtis vien ideologija arba vienu skaičiumi. Dėl sąžiningumo ir realaus požiūrio stokos Lietuva per tuos laisvės dešimtmečius prarado nenusakomą daugybę turto. Skandalai praktiškai krėtė mūsų šalies politiką ir ekonomiką be perstojo. Iki šiolei nesugebame atskleisti visų neūkiškumo ir nusikalstamo aplaidumo priežasčių. Kaip buvo parduodamas, o gal veltui atiduodamas ir naikinamas mūsų valstybės turtas? Keisti dalykai iki šiol nesuprantami „liaudžiai“, mulkinamai tų pačių kaltininkų, išnešusių sveiką kailį. Ne, jie išnešė ne tik kailį. Jie išsinešė ir milijonus, kurie saugiai nugulė sąskaitose ir asmeniniuose seifuose. Kaip atsitiko, kad parduodant „Alitą“, Lietuva mokėjo baudą už netesybas? Kodėl mokame kalintiems CŽV kalėjime Lietuvoje, kurio „čia nebuvo“?
Kodėl mokame kalintiems CŽV kalėjime Lietuvoje, kurio „čia nebuvo“?
Ant Tauro kalno nugriovėme Profsąjungų rūmus, bet Tautos namų ten iki šiol neturime… Ar viskas aišku ne tik su „Sekundės“ banku, bet ir su „Snoru’? Kaip „statėme“ tiltus, kurie pradeda griūti? Kaip tiesėme kelius, kurių dangos storis neatlaiko apkrovos? Kiek stadionų galėjome pastatyti už veltui iššvaistytus pinigus? Kaip niekas „nematė“ kazino pralošiamų milijonų? Kaip šitiek metų niekas „nematė“ daugiau nei šimto tūkstančių hektarų nuo mokesčių atleistos valstybinės žemės? Visokie „kotletukai“ ir „šiukšlių“ rinkliavos tiesiog tobuliau nei tobulai pritrėškia „nusikaltėlius“, kol tikrieji „pasisavintojai“ (vagimis jų vadinti, šiukštu, neleidžiama!) lopetomis žarstosi mūsų visų pinigus. Nebeliko tokios valdiškos srities, kur nebūtų bandoma nusigvelbti tiek, kiek reglamentuoja pačių pasirašytas įstatymas. Apeiti jį ir savaip išaiškinti savo naudai – juokų darbas. Būtų galima vardinti ne šimtus, o tūkstančius tokių keistenybių tuštinančių piliečių sąskaitas, bet pildančių valdžiagyvių kišenes, tačiau tai būtų tik Sizifo akmens ridenimas. Visi tai mato, visi apie tai kalba, komentuoja. Bet, kaip sako rusų pasakėčia, „o Vasia klausosi ir ėda toliau...“Beje, jei dar nepamiršote šio straipsnio pavadinimo, tai jis apie vieną iš pačių didžiausių Lietuvos projektų, kuris netapo kūnu. Jaunimas, ko gero, net nebežino, kad Lietuva turėjo savo atominę elektrinę. Kadangi tai buvo rusų statyta elektrinė, be to, pačių rusų pastangų dėka ir Europos Sąjungoje atsirado aktyvių jos priešų, prieš stojant į aljansą pasigirdo siūlymų, net reikalavimų ją uždaryti. Tiesa, Lietuva padarė viską, kad šis monstras nekeltų grėsmės. Pati TATENA patvirtino, jog elektrinė atitinka saugumo kriterijus. Kur tau! Kai norima būti šventesniu už patį Popiežių, žengiamas ne šventas, o nuodėmingas žingsnis. Elektrinė baigė savo egzistenciją. Tačiau Lietuvos mokslo vyrai ir protingi energetikos žinovai suprato, jog turint gatavą infrastruktūrą, vertėtų jos bazėje pasistatyti naują, šiuolaikišką atominę jėgainę. Juo labiau, kad kaimynai iš visų pusių gąsdino, kad pasistatys savąją, su nesaugiais rusiškais reaktoriais. Šiandien tokią ir turime. Astrave. Visai greta Vilniaus… O kur dingo mūsų projektas? Kur mūsų susitarimas su japonais, kurie jau net lietuviškai kalbėti mokėsi, o mes garsiai skelbėme, kaip stipriname kelius, kaip nukilnosime tiltus, kad į Klaipėdą iš Japonijos atplukdytus reaktorius saugiai į Visaginą atgabentume? Jei kam atrodo, kad atominė energetika praeities dalykas, klysta. 87 procentus elektros energijos pasaulis pasigamina degindamas iškastinį kurą - naftą, anglį, dujas… Biokuras dar tik vystykluose. Saulė - dar toliau. Branduolinė energetika nors ketvirta nuo galo, bet ji apskritai nepalaidota. Gimsta perspektyvą turintys mažų reaktorių projektai. Didžiosios pasaulio valstybės neskuba laidoti savo atominių elektrinių… Mes, kaip turtingiausi žmonės, už elektrą mokame tiek, „kiek nusipelnėme“. Ne, ne, neapsirikite. Kai kam tai visai neblogas verslas. Ir Visagino japoniško projekto fiasko jiems išėjo į naudą. Tai kaipgi tas projektas buvo nužudytas? Gal 1986 metų Černobylis nugąsdino? Ne, įsikišo pati gamtos stichija. 2011 metų kovo 11 dieną 24 kilometrų gylyje Ramiojo vandenyno dugne visai prie pat Japonijos seisminis trūkis pustrečio metro į rytus pastūmėjo salą, kurioje buvo atominė elektrinė. Nors Fukušimos elektrinę saugojo galinga siena, jau po valandos cunamio banga užliejo ne tik ją, bet ir ištisus miestus bei kaimus… Kone pusė milijono (470 tūkst.) buvo priversti palikti nelaimės ištiktą šalies šiaurės rytuose esantį Tohoko regioną… Žuvo 20 tūkstančių, du su puse tūkstančio dingo be žinios… Japonija, kuri pirmoji ir vienintelė pasaulyje išgyveno Hirošimos ir Nagasakio tragediją, vėl tapo auka. Bet įdomiausia tai, kad skelbiama, jog dėl radiacijos nemirė nė vienas japonas! Japonija yra tokio aukšto išsivystymo lygio šalis, kad net siaubingiausios katastrofos atveju sugebėjo nuo radiacijos apsaugoti savo žmones. Ar mūsų baimė atsisakyti projekto buvo pagrįsta? Ar teršalai, kuriais esame priversti kvėpuoti yra saugesni? Ar mes saugesni dėl savo neišmanymo ignoravę Astravo monstro statybą? Juk ponas Kubilius teigė, kad jos ten nebus! Išsidalinome jodo tabletes… Būtų juokinga, jei nebūtų pikta. Astrave ne drugelis sparnais plevena. Kai plepame apie slėptuves, sunku neprisiminti prarastos progos turėti ne tik jas, bet ir moderniausią susisiekimą sostinėje. Deja, 2021 metais ekonomistas Žygimantas Mauricas „Lietuvos aide“ (Nr.14) valiūkiškai pareiškė: „Metro Vilniuje nebus - ir nereikia...“ Daugelis apie metro mąsto sovietiniu požiūriu, jog būtina turėti milijoną gyventojų. Kad pasaulyje daugybė miestų turi tokį transportą, nes nėra girdėję bolševikinio „draudimo“ mažesniems miestams tvarkytis savo nuožiūra ir žvelgia į tai civilizuočiau, metro priešininkams nerūpi. Tiesa, garbus ekonomistas nutyli Moskovijos padiktuotą „kvotą“ metro transportui. Bet kaip tamstoms patinka jo „argumentas“, kad „Augantis elektrinių paspirtukų ir dviračių populiarumas daliai gyventojų suteikia kelionių viešuoju transportu alternatyvą (vėlgi mažina metro paslaugų paklausą).“ Nieko sau „argumentas“! O kam jums troleibusai, autobusai? Važinėkite paspirtukais!
Atominę elektrinę praradome. Dabar prarandame ne tik galimybę turėti pažangiausią susisiekimą sostinėje. Prarandame galimybę būti saugūs neprognozuojamo kaimyno sukeltos katastrofos atveju. Kam specialiai švaistyti pinigus visokioms priedangoms, kai reikalingas civilinis objektas tas funkcijas atliktų nepalyginamai geriau? Rusų caras, neįdėjęs nė kapeikos, sugebėjo imperijoje nutiesti geležinkelių tinklą. Mes vis dar daug ko nesugebame...
Atgal
.jpg)
