VISUOMENĖ
2024.02.22. Stiprybės šaltinis
Algirdas Kavaliauskas
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Gimiau ir augau Aukštaitijoje, vaizdingos gamtos prieglobstyje. Po karo tėveliai nusipirko namus su žeme prie gražaus Vazajaus ežero. Per administracines reformas vietovė iš pradžių priklausė Rokiškio, paskui Dusetų ir galiausiai Utenos rajonams.
Namai stovėjo prie gilaus vaiskrūmių ir krūmų prižėlusio ir medžiais apaugusio skardžiaus, kurio dugnu pavasarį almėjo linksmas upeliukas, vasarop išdžiūstantis. Iki pat seklyčios palangių plytėjo lazdynų giraitė. Atidarei langą, nusiraškei kekę ir gliaudyk parudavusius riešutus, kurių mano mėgstami branduoliai labai gardūs.
Šiauriau lazdynai prisišliejo prie ąžuolų gojelio, iš kurio merginoms pritempdavome ąžuolų šakų, šakelių vainikams varduvininkams pinti. Už ąžuolyno ošė tankus lapuočių miškas, tolumoje susiliejantis su dunksančia melsva giria, kurioje, vyresniųjų atsargiu prasitarimu, gyveno Laisvė. Laisvė tamsioje girioje! Tikrai nelengva suprasti tuos suaugusius.
Iš kitos pusės, iš vandeningos Stirnabalės
per pievą vingiavo upelis, su pavasarį purienų nugelsvintomis pakrantėmis, po kurias vaikai basi mėgo bėgioti. Myliu šitą širdžiai mielą kampelį, vienintelį tokį su vaikiškomis svajonėmis ir didelėmis ateities viltimis.
Namas iš trijų pusių, išskyrus šiaurinę, kurioje linksmai ant ilgų tėčio į žemę įvarytų karčių, besirangydami stiepėsi apyniai, buvo apsuptas margaspalvių gėlių darželio, su mamos pagalba prižiūrimo sesers Danutės, ypatinga tėvų meile vadinamos Saulute. Ji buvo už mane vyresnė ir lankė mokyklą. Graži ir protinga buvo sesuo. Taigi. Jeigu tėveliai taip pavadindavo, tai ir aš nevengiau taip sakyti: juk gražu - Saulutė gėlėse. Nuo tada pradėjo patikti mergaitės ir gėlės.
Žvarbų ir pagėlingą rudenio rytą tėtis gurguolėje su kitais kaimo vyrais išvežė pyliavą į rajoną. Motina liko viena su karščiuojančiu mažyliu. Netrukus vaikelis jau degte degė. Motina, įsupusi vaikelį į kailinius ir dar apmuturiavusi mamutės skara, basnirčia įsispyrusi į kaliošus ir užsimetusi skrandutę, pasileido link grūdų sandėlių, vienintelių per karą teišlikusių pastatų gretimame kaime, bet gurguolė jau buvo išdardėjusi. Moteris keliolika kilometrų su neįkainojamu nešuliu ant rankų, prabėgomis pasiekė miestelį, kur buvo gydytojas. Mažylį pavyko išgelbėti. Jis krykštė ir spardėsi glostomas laimingos motinos švelnaus žvilgsnio. Nuo tada aš lenkiu galvą prieš motinas ir džiaugiuosi vaikais.
Grįždami iš šienaujamos pievos, kur man buvo pavesta išdaužyti pradalgius, pusryčiauti, su tėčiu pririnkome gražiausių lauko gėlių. Rinko jis ir aš neatsilikau. Tėčiui patarus, pamokius, kaip man atrodė, labai puošnią gėlių puokštę įteikiau mamai. Ji mus abu apkabino, pabučiavo ir gėles įmerkė į artipilnį versmės vandens molinį ąsotėlį. O po pusryčių vis tiek man pripylė puodelį dar šilto mūsų Žalmargės pieno, kurio aš nemėgau. Ką padarysi, jeigu jis man nepatiko.
Kieme, nuo aukšto klevo šakos, taip aukštai, kad vaikai net pasišokėdami nepasiekėme dalgiakočio, nukabindamas dalgį, tėtis apsižiūrėjo, kad priemenėje paliko pustyklę ir paprašė atnešti. Nubėgau. Pro praviras kambario duris mačiau motiną, prisėdusią prie stalo prieš ąsotėlį su lauko gėlėmis. Šviesios sielos moteris skarelės kampučiu šluostė paakius, o, matyt, kaip priekaištas man, ant stalo pakraščio stovėjo vos truputėlį mano nugertas pieno puodukas. Aš ryžausi: tvirtai įžengiau į kambarį ir vienu mauku išgėriau visą puoduke likusį pieną. Nuo tada mėgstu gerti pieną.
Mano geriausiam draugui Sargiui nenustojant amsėti, per langą mačiau, kaip tėtis į daržinę įvedė šlubuojantį nepažįstamą vyrą, o iš jos išėjo vienas. Greitai namai buvo pilni kareivių. Motinos paliepimu aš nulindau papečkin, o seserį buvo išsivedusi mamutė. Mačiau ir girdėjau, kaip kareiviai tėtį tardė: mušė, daužė, pargriautą ant grindų spardė, kaip motiną už plaukų tąsė, suko rankas, kuri aimanavo ir maldavo šeimos su mažais vaikais maitintoją palikti gyvą. Abu tėvai sakė jokio miškinio nematę, gal grioviu tolyn kur nuslinko. Aš tylėjau, nes taip buvau tėvų išmokytas ir žinojau, kad vaikai privalo tėvų klausyti, tik stebėjausi, kaip tėtis galėjo pamiršti, kad daržinėje, šalinės gale yra slėptuvė, bunkeriu vadinama. Tikriausiai šlubius ten lindi. Matyt, abu tėveliai per kenčiamą skausmą, apie jį pamiršo.
Kai kareiviai išsidangino, aš padėjau motinai tvarstyti sužalotą kruviną tėčio kūną. Mano rankos buvo kruvinos nuo jo kraujo. Nuo tada aš nebijau kraujo.
Visi tik ir kalbėjo apie kolektyvizaciją. Aš bijojau, kad nepaimtų mano draugo Bėrio. Po dienos darbų su juo tėtis leisdavo nujoti į ežerą darbštuolį pagirdyti, o, jei pakrantėje buvo suaugusių, ir išsimaudyti. Įsitverdavau Bėrio karčių ir šauniai paplaukiodavome, išsimaudydavome. Protingas, galingas eržilas bet ko neprisileido, o manęs klausė. Klausė manęs ir karvė su teliuku, ir ėriukai, ir maži viščiukai su perekšle. Visus juos mylėjau ir stengiausi globoti.
Vieną apsiniaukusią vėjuotą popietę atėjo svetimi vyrai, tėvams panosėn pakišo kažkokį popierių, atseit, valdžios nurodymą, ir stipruolį Bėrį išsivedė. Nuo tada suabejojau, kad valdžia gali būti teisinga.
Su Bėriu dingo ir tėvai. Ilgai laukiau. Išėjau ieškoti. Radau susėdusius po ąžuolu priešais žydinčius lazdynus. Tėtis savo plačia nugara rėmėsi į galiūno kamieną, o mama buvo prigludusi prie jo tvirtos krūtinės. Anot dėdės, toks vyras, tai lyg granito luitas senosios praeities, už kurio moteris būna saugi.
Man priėjus, tėtis viena ranka mane prisitraukė ir su mama apkabino. Plūstelėjo šiluma. Ramybė. Palaima netikrumo metu. Nuo tada supratau: kai sunku, reikia būti su šeima, būti su savais.
Atrodo, nutuokiau ir mamos atodūsius: ne kažin kiek tos žemės turėjom, bet ji maitino šeimą. O dabar ir tą atėmė, tepalikdami 60 arų. Ypač tokiais momentais saviems svarbu buvo suprasti vienas kitą...
Sūnus Algirdas Kavaliauskas su žmona Ilona
Su šeima mačiau Jūžintų bažnytkaimio aikštėje netoli gražuolės baroko Gulbės, kurioje meldėsi visa mūsų plati giminė, ant pakreiktų truputėlio šiaudų suverstus nuogus nužudytų vyrų kūnus. Mama paragino tėtį greičiau važiuoti, kad vaikai nematytų tokių baisumų. Kai sesuo pasiteiravo, už ką nužudyti šie žmonės, tėtis trumpai pro sukąstus dantis nesavu balsu, tokiu, kokį jau esame girdėję, kai sielą užgožia sunkūs, švininiai debesys, iškošė: juos nušovė už tai, kad jie buvo laisvę mylintys lietuviai...
Palaipsniui susiformavo mano supratimas, nuostata - sūnus paveldi ne tik tėvo pavardę...
Tėvų atida, protingumas ir gerumas, stiprinantys vaikų imunitetą, ilgai gyvena. Laikas nesustoja, metai strimgalviais lekia, o gyvenimas lieka – pasilieka žmonių atmintyje.
Šeimos universitetas daug davė gyvenimiško patyrimo. Vilniaus universitetas ir aspirantūra jame bei doktorantūra užsienyje žinias praplėtė ir papildė. Žinių bagažas didėjo ir iš gyvenimo patyrimo, ir iš plaukusio tėvų širdies lobyno.
Aukštaitijos, visos Lietuvos peizažai - dažnas mano kūrybos elementas - meilė šeimai, žmogui, Tėvynei daugumos rašinių kvintesencija. Dviejose dešimtyse šalies ir užsienio periodinių leidinių paskelbiau daugiau nei tūkstantį rašinių, tūkstančiai sustabdytų gyvenimo akimirkų, labai tikiuosi – prasmingų.
Visos Lietuvos, Ignalinos AE regiono žmonių gyvenimui, problemoms ir viltims skirtos mano dvi dešimtys knygų. Iš jų trys knygos apie euroregioną „Ežerų kraštas“ Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos pasienyje, latvių, anglų ir rusų kalbomis. Atskirai kiekvienos po tūkstantį egzempliorių išleido Latvijos užsienio reikalų ministerija su ministro prasminga įžanga. Vieninteliai braliukai latviai sumokėjo autorinį honorarą. Kiti gal neturėjo pinigų. Šešias monografijas, kiekviena tiražu iki 5000 egz., su teigiamomis Lietuvos mokslininkų recenzijomis, skirtas Rytų Lietuvai, Ignalinos AE regionui ir konkrečiai Visaginui, išleido Visagino savivaldybė. Kitos knygos (daugiausia grožinė literatūra), išleistos mano sūnaus Algirdo Kavaliausko lėšomis. Aš laimingas, kad sūnus neabejingas Lietuvos, savo Tėvynės, žemei. Kai su vaikais, vaikaičiais vaikščiojame po sostinės centrą, sustojame prieš Gedimino kalną nusilenkti. Tai ypatinga vieta su mistika ir magija iš Šventaragio slėnio...
Didysis Gediminas laiškais kvietė kitataučius atvykti į Lietuvą kurti, dirbti ir gyventi, žinoma, laikantis Lietuvos įstatymų, draugiškai sugyventi.
Keliaudami, vaikščiodami po laisvą Lietuvą mes galime jausti, kaip kiekvienas daigelis formuoja lietuvišką viltį, grumstelis ar rasos lašelis seka lietuviškas legendas, o vešlioje medžių lapijoje sklando protėvių dvasios.
Čia mano stiprybės šaltinis.
Myliu visa, kas lietuviška: skaidrią lietuvio sielą, sudėtingą ir mįslingą lietuvio charakterį, nuostabią archainę, kai kurių specialistų manymu – gražiausią pasaulyje, lietuvių kalbą, romantiškai patrauklią ir jautrią lietuvišką dainą, viliojančią paslaptingą lietuvio dvasią, Lietuvos žemės išaugintą žmogų. Sudėtingas ir prieštaringas Lietuvos žmonių gyvenimas ir likimai, bet su gėrio, teisybės siekiu. Aš laimingas, būdamas su jais.
Ir gerbiu visus, kurie gerbia mus.
Atgal
