VISUOMENĖ
2024.02.11. VISKAS PRASIDEDA NUO ŽODŽIO
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Artėja didžiausios nacionalinės šventės išvakarės. Jokia kita istorinė data neprilygsta mūsų senelių Vasario 16 atliktam žygdarbiui. Deklaruojame, kad tą dieną atkūrėme Lietuvos valstybę. Iš tikrųjų mes tą Valstybę sukūrėme. Galime didžiuotis LDK garsumu, jos kunigaikščiais, itin svarbiais laimėjimais, bet tai buvo ne lietuvių valstybė. Mes gynėme ir auginome visas aplinkui klestinčias slavų tautas, puoselėjome jų gimtąsias kalbas ir papročius. O lietuvių Valstybė gimė tik tą stebuklo vertą praėjusio šimtmečio vasario dieną. Vadinamas valstybingumo tęstinumas rėmėsi vargingų valstiečių, knygnešių, iš kaimų ir sodžių kilusių „pirmos kartos nuo žagrės“ šviesuolių pasiaukojimu. Žiauriausiai numalšinti sukilimai, tremtys, spaudos draudimas, cerkvėmis paverstos bažnyčios... Lietuvą siaubė kaizerio kariauna, bermontininkai ir kiti plėšikai ne mažiau nei bolševikai smaugė laisvės trokštantį kraštą. Pasalūniškai sulaužę duotą žodį į nugarą smogė Želigovskio žmogėdros. To meto Valstybės kūrėjai verti dievų vardo. Jie padarė tai, kas mūsų dienomis atrodytų gryna savižudybė. Ir teneįsižeidžia visa armija valdžios dykaduonių, jei suabejosiu jų gebėjimu bent maža dalimi prilygti anam „Smetoniškos Lietuvos“ elitui. Sutikdamas rytdienos Šventę, didžiuojuosi, kad esu jos pilietis, kad mūsų visų atkurta Valstybė yra viena pajėgiausių ir turtingiausių pasaulyje, kad ji stebina savo išugdytais mokslininkais, talentais, meno kūrėjais. Bet visa tai padarė mūsų tauta! Kaip ir anais, politrukų keikiamais „tarpukario Lietuvos“ laikais. Mūsų žmonės bolševikų moraliai sugniuždytą Lietuvą išsaugojo ir kuria ją toliau. Bet nepamirškime, kad už tai turime būti dėkingi Anai Lietuvai. Nuo nulio, nuo tuščios vietos sukūrusiai ne tik ekonomiką, kultūrą, bet ir savo Laikinąją sostinę. Visą savaitę praleidau joje ir kartais buvo sunku sulaikyti ašaras. Kas mes būtume be Kauno? Daugiau nei per tris dešimtmečius mes, deja, bolševikų išmokyti per daug vogėme ir melavome… Biblinis Žodžio sakralumas mums tapo nuvalkiota pusiau tiesa. Mes nusižmoginome iki tokio gyvuliškumo, kad net Konstituciją interpretuojame kaip purviną viešnamio paklodę. Kam reikalingi įstatymai, jei teismai vadovaujasi ne jais, o pačių susigalvota „teismų praktika“? Žodžius mes kaitaliojame pagal savo moralinį sugedimą. Dabar niekas „nevagia“. Dabar „pasisavina“. Jeigu nuteistasis „savas“, jo niekas nepašalins „iš gaujos“. „Savus“ iškrypėlius įspėjame, globojame. Visi „garbės“ žodžiai, net surašyti popieriuje ir patvirtinti parašais, antspaudais, neturi jokios reikšmės ir galios. Politinis vištakumas temdo matyti tikrą vaizdą. Marksizmo dogmos taip giliai įsigėrė iki kaulų smegenų, kad žodžių eksvilibristika galime pateisinti ne tik Valstybės apiplėšimą, bet ir žaginimą, žmogžudystę, panieką žmogui, mylinčiam savo šalį. Kai viešai išmetamas visiškai neprotingas pasiūlymas, pavyzdžiui, teikti „pagalbą“ norintiems mesti rūkyti, tai kone pusantro milijono „tam reikalui“ be vargo atrastų pinigų, tiesiog dvokia pinigų plovimo afera. Bet argi maža per tuos dešimtmečius iššvaistyta Lietuvos turto? O tai, kas sukurta – atkakliu, pasiaukojamu darbu, dorai mokant visus mokesčius – svajojama atimti. Pasiimti. Sau.
Žodis devalvuotas. Jo reikšmė menksta greičiau nei euras ar doleris. Verkia ir lietuviškas Žodis. Kada globalizmą besmegeniškai suvokiantys politrukai pasiūlys jį išmesti iš Konstitucijos? Pasak jų, jam jau dabar ten ne vieta…
Atleiskite, bet drįstu paklausti – o ar rytoj patekės Saulė? Vargu ar kas nors įtars klastą. O juk Saulės patekėjimas yra tik metafora. Saulė nei teka, nei leidžiasi. Tai Žemė sukasi aplink Saulę! O žmonės tiki tuo, ką mato. Ir ką girdi. Nors tai būtų begėdiškiausias melas. Gaila man dabartinių moksleivių. Juos tebemoko pagal Markso, Lenino, Stalino padiktuotas programas, pagal Krupskajos ir Makarenkos „metodiką“… Mano laikais dar buvo dėstoma logika, psichologija, astronomija... Mano fizikos mokytojas V.Ragauskas nė trupučio neabejodamas sakė, kad mes sulauksime dienos, kai žmonės nuskris į Mėnulį. Ir Mokytojo žadėtos dienos mes sulaukėme. Dabar vaikai nebežino ko laukti... Pasaulis tapo keistai binarinis. Tik gera ir bloga, tik balta ir juoda... Už tai dabar vis mažiau norinčių dirbti mokykloje… Ir daktarais būti nori vis mažiau… Visi svajoja būti POLITIKAIS. Ten nieko nereikia mokėti. Tik turėti gerai pakabintą liežuvį. Ir visai nesvarbu, kokius žodžius jis bers. Paklauskite pažįstamo politiko – į kurią pusę sukasi Žemė? Ko gero, retas atsakys. Mokykloje to neišmoko. Ten svarbiau „išmokti“, kaip „saugiai“ atlikti lytinį aktą. Visi kiti Aktai, kaip ir visi Žodžiai – dabar tik atsilikusios senos praeities reliktai. O kai nėra tikro žodžio, nėra nei darbo, nei ateities. Gerbkime Tėvų mums duotą Žodį. Nuo Jo prasidėjo Pasaulis. Nuo Jo prasidėjo ir mūsų Tėvynė. Gyvas bus Pasaulis ir Tėvynė, kol bus gyvas Žodis.
Atgal
