VISUOMENĖ
2024.01.29. KAI PRASILENKIAMA SU TIESA
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas, LŽS narys
Atvyksta žmogus į kitą šalį ir, norėdamas kitus kiek nors suprasti bei būti suprastas, iš pradžių dar namuose kažkiek pramoksta tos šalies vietinės, paprastai vadinamos valstybine, kalbos. Bet yra tokių, kuriems atvykus, sakysime, į Lietuvą, nesinori kalbos mokytis, o kalbantį lietuviškai, dar pamoko: kalbėk žmogiška kalba! Jiems elementarios mandagumo, padorumo bendravimo normos nesuprantamos, gal ir nežinomos, o gal žmogus sąmoningai nenori suprasti. Gal per daug įsijautęs į kolonizatorių vaidmenį... Juk reikia kaip nors pateisinti savo nenorą mokytis šeimininkų kalbos. Ir sugalvoja; nesimokys kalbos, nes tai niekam nereikalinga paukščių kalba. Kitiems tai šunų kalba, tretiems tai fašistų kalba, todėl ir nesimoko lietuviškai kalbėti, o jei lietuvis nori su jais bendrauti, tai turi išmokti žmoniškos kalbos.
Ir lenkų kalbos nereikia mokytis, nes tai šnypščiančių gyvačių kalba. Ir braliukų kalbos taip pat – nes tai vokiečių sužalota kalba nuo pat Rygos įkūrimo.
Už tai reikia mokytis žmogiškos rusų kalbos, nes šia kalba kalbėjo pats visos žmonijos didysis vadas. Didelės imperijos teritorijoje kaip grybai po lietaus dygo rusakalbės mokyklos, kuriose mokėsi ne vien rusai. Kitaip ir negalėjo būti, jei nenorėjai užsitraukti valdančiųjų didelės nemalonės.
Dabar Europos valstybėse bendrojo lavinimo mokyklose mokoma valstybine kalba. Prie to pereina ir Baltijos valstybės. Lietuvoje, nors ir pavėluotai, bet apie tai irgi pradėta galvoti ir iš karto susilaukė priešpriešos.
Kitakalbių mokyklų atsisakymas, turi apgalvotą pereinamą laikotarpį, kaip Estijoje ar Latvijoje. Kitakalbių mokyklų atsisakymas būdingas visai Europai. Jau esu rašęs, kad mokyklos nevalstybine kalba yra sovietinis reliktas. Valstybinėse mokyklose moko tik valstybine kalba.
Lietuvai gyvybiškai svarbu stabdyti šalies kolonizacija, tai akivaizdžiai matoma. Tam priešinasi rusakalbių renkamos partijos atstovai, prisidengdami neva draugiškumu, vengimu kurstyti nacionalinę nesantaiką. Tai labai svarbu suprasti, kad nacionalinę nesantaiką kursto ne lietuviai, gyvendami savo valstybėje, o kai kurie kitataučiai. Orientuodamiesi į šliaužiančias autonomijas. autoritarinėje valstybėje kitakalbių mokyklų buvimas, klaidinančiais išvedžiojimais neturi kilnių tikslų, o priešiškų, kaip siekimas autonomijų ir pan.
Kai kas specialiai šliukšteli alyvos į rusenantį nesantaikos laužą: bus uždarytos visos rusiškos mokyklos! Kodėl uždarytos ir kodėl tik rusiškos? Juk tai grubiai prasilenkiama su tiesa. Eina kalba apie visų ne valstybine kalba mokyklų laipsnišką pertvarką.
Sakysime, Lenkijoje keturios mokyklos, kuriose ugdymas vyksta lietuvių kalba, yra pastatytos ir išlaikomos Lietuvos valstybės. O kas išlaiko Lietuvoje esančias rusiškas, lenkiškas, baltarusiškas, žydiškas mokyklas, o kai kur lietuviškos paliekamos vos ne likimo valiai? Ir vis tiek kalti lietuviai, kaltinami kuo tik norite, ką tik galima išsigalvoti nedraugiškai, priešiškai nusistačius prieš lietuvius. Nebebijoma ir sovietinių reliktų, jeigu nepatenkintiems tai yra paranku.
Atgal
