VISUOMENĖ
2024.01.20. PAGALIAU SULAUKĖME FUNDAMENTINIO DARBO
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Lietuvos istorija kupina dramatiškų ir paslaptingų įvykių, kurių istorinis ir teisinis įvertinimas dar tebelaukia objektyvaus ir atkaklaus tyrinėtojo žvilgsnio. Daugelį kone vakarykščių įvykių bandoma pateikti suinteresuotų ir politiškai angažuotų asmenų lūpomis. Dažnai ta „autentiška“ istorija atrodo nepriekaištinga ir argumentuota. Tačiau visuminiame įvykių kontekste ji pakimba ore lyg alubaryje įkaušusių sugėrovų plepalai. Viešoje erdvėje tokia gausybė „tikrų“ teiginių, priekaištų ir kaltinimų, kad priešiškoms specialiosioms tarnyboms belieka tik prisidėti pliusiuką prie savo „nuopelnų“ sąrašo. Nepaneigiama politikos paradigma „Skaldyk ir valdyk!“ gyvuoja ne tik nuo laikų pradžios, bet ir kiekviename Žemės rutulio kampelyje. Gandai, šmeižtai, sąmoningai surežisuoti „įvykiai“ ir reakcija į kiekvieną nesąmonę, ypač pagardinus juos absoliučiai tikrais ir jau patvirtintais faktais, juodą darbą žmonių sąmonėje atlieka tūkstantį kartų geriau nei tiek pat džeimsų bondų ar tobulų japonų, „Mosdado“ ar Kremliaus šnipų. Šiuos metus pradėjome itin riebiai dezinformacijos užterštu „žiniasklaidos“ debesiu. Tokią progą suteikė ir vilčių neteikiantys artimi rinkimai, ir valdymo sluoksniuose tūnančių neišmanėlių, o gal ir parsidavėlių, neadekvatūs veiksmai bei pareiškimai. Nusivylimas ir teisėsauga, ir teisėkūra, nuolatiniai „oponentų“ drabstymaisi įžeidimais, negirdint tautos balso, iš mirties taško vos vos pakrutant žemdirbių, medikų, mokytojų problemoms, didžiajai piliečių masei sudaro įspūdį, kad jų išsvajota valstybė atsidūrė prie žlugimo slenksčio. Šį egzistencinį nusivylimą patvirtina niekingi korupcijos, neūkiškumo ir pinigų švaistymo skandalai, nesiliaujantys rūkalų, narkotikų kontrabandos srautai, pasibaisėtinas lytinių iškrypėlių įžūlumas, visiškai akivaizdus tautos išmirimo faktas, pataikavimas vakarykščiams okupantams neva saugant demokratijos nekaltybę… Kasdien pasaulyje nužudoma tūkstančiai žmonių. O mes tik dūsaujame ir dairomės, ką pasakys „geri dėdės“. Tarsi neturėtume nei savo balso, nei istorinės patirties. Net tokia galinga valstybė kaip JAV, lyg akies vyzdį saugojo genialaus proto Henrį Kisindžerį. Šį asmenį dėl nepaprasto jo proto ir įžvalgų, kuriomis naudojosi visi prezidentai, saugojo taip pat kaip Jo Ekscelenciją Amerikos Prezidentą... Ar mūsų valdžios vyrai turi bent vieną gerą konsultantą? O jų yra! Tik ne viršūnėse… Ir jie jau seniai atsisakė savo įžvalgų ir komentarų. Nusivylė. Proto balsui nėra proto ausies.
Po iškilmingo Laisvės gynėjų paminėjimo informacinę erdvę vėl užliejo teisėti klausimai, į kuriuos iki šiol nėra atsakymo. Kur dingo tūkstančiai lapų Lietuvos istorijos dokumentų? Kaip iš tiesų gimė, t. y. atgimė mūsų Valstybė? Kodėl tai iki šiol slepiama? Vis taškomasi baisiais kaltinimais, nes nežinome – kas yra kas? Labai gudriai (manau, ne be poveikio iš šalies) keliamas triukšmas, kad nepaskelbiami „prisipažinę“ informatoriai… Esą jie iki šiol tebedirba! Bet dirba ne jie. Dirba tikri, o ne tie jau beveik išmirę… Reikalavimas kai ką paskelbti patvirtintų, jog Lietuvos valstybės pažadas nieko vertas. O kodėl nereikalaujama paskelbti kitų sąrašų? Plačiai skelbta, jog KGB rūmuose rastas sąrašas, ką būtina nedelsiant suimti. Kur dabar tas sąrašas? Ir kodėl jis neskelbiamas? Lengviausia suniekinti Salomėją, Cvirką. Ypač nutylint tikrąją istoriją. O tikroji istorija pagal sovietų nurodymus iškraipoma, nutylima, atiduodama Lietuvos žudikų lageriui. Daužomos atminimo lentos, draskomi gatvių pavadinimai, garbinami istorijos klastotojai ir atminties niekintojai. Šios veiklos niekas nesmerkia. Netgi pritaria. Tai gal dar neatėjo laikas Tiesos sakymui? Reikia apgailestauti, kad patys rimčiausi darbai pasirodo tik negausioje periodinėje spaudoje. Štai praėjusį „Lietuvos aido“ numerį skaičiau keletą kartų. Ir visus kitus prieš tai buvusius. Kiek ten gilaus ir verto įamžinti mūsų istorijos vaizdo. Neabejoju, kad visi dar gyvi liudytojai surinks turimus faktus, laiškus, prisiminimus ir nuotraukas būsimai istorijos foliantų bibliotekai. Taip kaip padarė didžiausios padėkos ir pagarbos nusipelnęs Severinas Vaitiekus.
Klaipėdoje vyko istoriko Severino Vaitiekaus knygos „Kas mūsų – kova įgysim“ pristatymas
Dabar nebemadinga rašyti recenzijų, šlubuoja net informacija apie naujas knygas, suardyta knygų prekybos sistema, bibliotekų aprūpinimas… Tačiau Severino Vaitiekaus knygą „Kas mūsų – kova įgysim“, paantrašte „Lietuvių žvalgybos vaidmuo sujungiant Didžiąją ir Mažąją Lietuvą“ skubu pristatyti kaip iškiliausią pastarųjų metų istorinį veikalą. Šis fundamentinis darbas mus pasiekė Lietuvos valstybės saugumo departamento ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dėka. Retai galime pasidžiaugti ne tik veikalo apimtimi bei gilumu, bet ir aukščiausia leidybos bei poligrafijos kokybe. Kiekvienas, kam pavyks gauti šią knygą, galės didžiuotis turėdamas savo bibliotekoje tokį veikalą. Manau, kad retoje savivaldybės bibliotekoje galėsite jį rasti. Jaučiu pareigą ne tik padėkoti Autoriui už autografą, bet ir knygos Pratarmės žodžiais atskleisti mįslingą knygos pavadinimo prasmę: „Knygos pavadinimą perėmėme iš lietuvių skulptūros klasiko Petro Rimšos sukurto Klaipėdos atvadavimo medalio averso įrašo:, „Kas mūsų – kova įgysim“, kuris išreiškia 1923-iųjų metų žygio į Mažąją Lietuvą esmę ir prasmę“.
Šie Petro Rimšos žodžiai ir šiandien mus įkvepia, įgalioja kova įgyti tai, kas mūsų. Kova už mūsų šventą pajūrį vyko nuo XIII amžiaus, kai jėga jį buvo užgrobę kryžiuočiai. Žiauri priespauda ir asimiliacija nesunaikino mūsų brolių lietuvių savo žemėse. Iš 1912 metų evangeliškųjų bažnyčių almanacho matome, jog lietuviai evangelikai tame krašte sudarė absoliučią daugumą. Dar tada, kai vyko nuožmus lietuvių ginčas su kryžiuočiais, Vokietijos imperatoriaus Zigmanto pasiuntinys B.Makra 1413 metais ordino byloje paskelbė: „Nutarėme, jog Klaipėdos pilis buvo pastatyta žemaičių žemėje ir magistras bei ordinas nepajėgė įrodyti priešingo teigimo“. Pajūrio lietuviškumą mokslo darbais įrodė A.Becenbergeris, M.Tepenas, L.Veberis… Ypač svarbūs buvo jau sovietmečiu atlikti archeologų tyrinėjimai. Bet ar kas nors gali paneigti Martyną Mažvydą, Kristijoną Donelaitį? Kodėl kai kurie savivertę praradę asmenys bando paneigti mūsų teisę net savo žemėje kalbėti protėvių kalba ir gerbti senolių tradicijas? Kodėl tik dangstydamiesi baltiškąja tapatybe nesistengiame kova įgyti tai, ką praradome ir prarandame? Kodėl tai, kas mūsų, atiduodama siekiantiems mus sunaikinti? Nejaugi atiduosime ir teisę gyventi savo žemėje?
Atgal
