VISUOMENĖ
2024.01.10. Broliško Sakartvelo link... (4)
Romas A.Vorevičius
Žurnalistas
Prieš atvykdamas į Tbilisį, lankiausi Boržomyje ir Batumyje. Pakelėse stebino pūpsančios pietietiškų vaisių ir daržovių krūvos. Ypač mėgstu melionus ir figas. Čia, Sakartvele, jų skonis kitoks nei perkamų pas mus, Lietuvoje.
Automobiliu iš Kutaisio į pajūrį nuvykti trunka ilgiau, nei kelias valandas... Batumis pasitinka netvarkingais, duobėtais keliais, automobilių kamščiais. Batumis dar vadinamas ir dangoraižių miestu. Tiesa, man tokia gremėzdiška, prie gamtos nederanti architektūra su miniomis turistų iš Rusijos, gilesnio įspūdžio nepaliko... Atvirkščiai... Na, o paplūdimiai nešvarūs, nepatogūs, su šunų ,,kompanija“...
Taksistas Vachtang atvyksta sutartu laiku. Šiandien mano planuota vykti prie Tbilisio... jūros, kurios ilgis beveik 9 km. O aš seniai žinau, kad Tbilisio jūra... visai ne jūra, o... tokį pavadinimą turi šis dirbtinis ežeras ar marios. Važiuodamas atkreipiu dėmesį į intensyviai remontuojamus kelius. Pasirodo, kad daugelį kelių Sakartvele remontuoja, kelius tiesia kinai... Čia, ,,pajūryje“, pačiame Tbilisio pakraštyje, savaitės viduryje žmonių vos vienas kitas. Poilsio serviso inventorius kiek senstelėjęs, aprūdijęs. Jokio triukšmo, supa svaiginantis peizažas. Kavinėje prie staliuko susėdome keturiese. Nors Tbilisyje netrūksta poilsio zonų, tačiau miestas kurorto statuso neturi. Paradoksas?
Tbilisis įsikūręs net 380-770 m aukštyje virš jūros lygio, o iš trijų pusių supa kalnai. Tbilisio šiaurėje - Saguramo kalnagūbris, pietuose ir vakaruose - Trialeti kalnagūbrio atšakos, rytuose ir pietryčiuose - Iori lyguma.
Manoma, kad dabar Tbilisyje gyvena apie 1,2 mln. gyventojų, kurių daugelis (89 procentai) – kartvelai. Gyvena ir saujelė lietuvių. 1996 m. registruota Gruzijos lietuvių bendrija ,,Rūta“ (pirmininkė Irena Džikija). Daug vėliau (2023 m.) lietuviai susibūrė į Sakartvelo lietuvių bendruomenę ,,Labas, Rūta“. Nemokamai lietuvių kalbos galima išmokti Vido Kavaliausko Lietuvių kalbos ir kultūros centre. Norinčiųjų apstu...
Po kalnus turistai keliauja prabangiais džipais
Debesyse dunkso Kazbeko viršukalnė
Audinių kalba
Vakarėja. Įsižiebia įvairių įvairiausi senamiesčio žibintai, o Tbilisis žavus ir naktį – leidžiantis lėktuvu matyti kalnai, kurių įvairiame aukštyje, įvairaus dydžio namuose gyvena žmonės. Milijonai namų ir gatvių švieselių sukuria nuostabų besidriekiantį šviesų reginį.
Nepaliauju žavėtis miesto architektūra – vietinių architektų pastatai ,,pakrikštyti“ Bizantijos, Europos - Rusijos (neoklasikinio) ir Vidurio Rytų stilių įtaka. Senamiestyje atstumai nedideli. Kelias valandas, retsykiais sustodamas, važiuoju per seniausius miesto rajonus - Abanot-Ubani ir Avlabari. Čia architektūroje itin jaučiama Vidurio Rytų įtaka. Išlikę ir stalininės architektūros gelžbetoninių konstrukcijų pastatų. Pasak taksisto – mieste nestinga ir nelegalios statybos namų, kurių itin ,,pridygo“... paskelbus Nepriklausomybę...
Šiandien privalau pasiekti miesto zoologijos sodą, kuris įkurtas beveik prieš šimtmetį. Privalau, nes keliaudamas mėgstu užsukti į daugelio miestų zoologijos sodus. Turbūt visi prisimename 2015 m. pasaulį apskriejusius vaizdus – netikėtai kilęs potvynis suniokojo šį zoologijos sodą, nuskendo daugelis gyvūnų. Taip netikėtai ištvino upė Verė... Sunku įsivaizduoti, kad dalis gyvūnų šios stichijos metu tiesiog pateko į miesto gatves. Tarp jų – ir plėšrieji, itin pavojingi gyvūnai. O šiandien čia kiek ilgiau užtrunku egzotinių gyvūnų skyriuje. Zoologijos sodas didžiulis...
Vėlyvą popietę nutariau akis paganyti Dedaena parke. Smalsumas priverčia sustoti ties tapytais paveikslais. Sužinau, kad tarp prekiautojų kartais būna ir dailininkų užsieniečių. Stabteliu ties spalvingais natiurmortais. Paveikslų devynios galybės. Prisėdu. Šalia, ant suoliuko, vyrai gurkšnoja vyną. Bevaikštinėdamas prieinu betoninius laiptus ir atsiduriu sendaikčių turguje.
Skubu į kartvelų liaudies muzikos koncertą. Iki koncerto lieka pusvalandis, todėl dar spėju pasidžiaugti medžių pavėsiu. Laikas įeiti į salę. Žiūrovai, daugiausia, turistai. Laisvos vos kelios žiūrovų vietos. Jaučiuosi tarsi muzikiniame filme. Susimąstau, kaip aš galėčiau nusakyti liaudies muziką, patiriamas emocijas. Pritrūkau žodžių... Daugelis žiūrovų filmuoja. Dainų žodžių nesuprantu. Daugiabalsėse dainose bandau - ir man pavyksta - išgirsti 2, 3, 4 balsus. Suprantu, kad šios dainos - apeiginės. Dešimt koncerto dalyvių pasipuošę tautiniais rūbais. Iš lankstinuko sužinau matomų ir girdimų muzikos instrumentų pavadinimus: gudastvyris, daira, dolas, salamūris, diplipitas. Prisimenu, kad kartvelų polifoninį dainavimą dar 2001 m. UNESCO paskelbė žodiniu ir nematerialiu paveldu. Belieka tik įsivaizduoti, kokios įtakos toks daugiabalsis dainavimas darė ir tebedaro bažnytinės muzikos raidai...
Gatvėse, parkuose ir kavinėse mane dažnai užkalbina žmonės. Po pokalbių priėjau prie man kiek netikėtos išvados: daugelis mano, tiesiog įsitikinę, kad lietuviai gyvena prabangiai, o Lietuvoje esą žmonės uždirba tiek pat, kiek anglai, vokiečiai... Įdomu, kas suformavo tokį jų supratimą? Vienas pašnekovų nustemba išgirdęs, kad lėktuvo maršruto Vilnius – Tbilisis bilietai, kainuojantys 280 eurų, man yra brangu...
Keliose Sakartvelo vietose nustembu pamatęs įvairaus aukščio krioklius. Apie kerinčią Kazbeko kalno aplinką ne viena knyga parašyta. Ir mūsų literatūros klasikas Antanas Vienuolis, įkvėptas kalnų, Kazbeko viršukalnės sukūrė mums visiems žinomų legendų, pasakojimų. Snieguota Kazbeko viršukalnė karščiausią vasaros dieną negali nestebinti... Kalno apylinkėse ganosi dešimtys arklių, šimtai avių, karvių, kiaulių...
Mums, turistams, atrodo, kad visi kartvelai kalba viena kartvelų kalba. Esti ne visai taip – stebina dialektinė įvairovė, o, tarkim, abchazų, lazų, megrelų ar svanų dialektai laikomi atskiromis kalbomis! Kvapą gniaužia girdint kartvelų kalbą.
Iš kur tokia įvairovė? Gal reiktų prisiminti dar I a. čia buvus Romos, Partų, Sasanidų imperijas? Kiek vėliau čia valdė Iberija, Aršakidų dinastija, buvo Chosroidai ir suvienyta Lazikos karalystė, su savo kunigaištystėmis, glaudžiai sietinomis su Bizantija… O kur Kalifatas? Osmanų imperija? Rusijos nasrai? Tik įsiklausykime – krikščionybė Sakartvelą pasiekė IV a. Kiekvienas čia minimas istorijos etapas paliko savo pėdsakus, žymas ir stigmas istorijos peripetijose, žmonių pasaulėjautoje, architektūroje. Jokiu būdu nemenkinu kitų šalių pasiekimų, bet ir nebandau visų šių faktų lyginti su mūsų šalies valstybingumo raidos analogijomis… Taip iš daugelio epochų ir daugelio tautų susikūrė dabartinis Sakartvelas…
Kraujo kerštas, brolžudiški karai – tragiška kartvelų istorijos dalis.
Dabartinė Sakartvelo valstybės teritorija suformuota XX a., Sakartvelui jau esant Sovietų Sąjungos sudėtyje. Iki tol Sakartvelas buvo ganėtinai didesnis.
Bekeliaudamas po Sakartvelą, įvairiuose jo kampeliuose jį išvystu vis kitokį: regiono gamtos ir geografijos ypatumai Sakartvelo teritoriją suskirstė į kelis stambesnius regionus: Vakarų Sakartvelą – su subtropinėmis lygumomis ir Juodosios jūros pakrante; kalnuotąją Tao-Klardžetiją; centrinį (ir didžiausią) Sakartvelą (Kartliją) – gruzinų tautos centrą; Rytų Sakartvelą (Kachetiją) kartu su Heretija.
Pastaraisiais metais itin išaugo sostinės gyventojų skaičius – iš šalies regionų, ieškodami didesnio uždarbio, čia gyventi ir dirbti skuba, tiesiog plūste plūsta jaunos šeimos. Daug emigrantų iš Rusijos.
Baigiu savo pasakojimą apie… savo Sakartvelą.. Visą gyvenimą, kažkada jaunystėje pamilęs, šią šalį vadinu taip. Ko man šioje kelionėjė pritrūko? Galbūt magiškai skambančių kartvelų dainų, šokių, istorinio gruzinų karo kelio, serpantinų … Jei jūs čia nebuvote, tuomet jūs niekada nesužinosite, kas yra tikrasis bičiulių svetingumas. Patirti verta!
Šiame rašinyje neaprašiau ,,tautų tėvo“ Josifo Stalino muziejaus Gori, plačiai besiplaikstančių Ukrainos vėliavų, Sakartvelo vyriausybės problemų, šalies sunkumų dėl eurointegracijos... Tegul tai lieka kitam kartui...
Atgal
